Dažnai užduodami klausimai

• Kilus ginčui su pardavėju ar paslaugų teikėju, pirmiausia turite raštu (raštu, el. paštu ar registruotu laišku) kreiptis į pardavėją / paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimą.
• Jei per 14 kalendorinių dienų nuo Jūsų raštiško kreipimosi gavimo dienos pardavėjas / paslaugų teikėjas nepateiks atsakymo arba atsakymas Jūsų netenkins –turite teisękreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo sprendimo alternatyvia (ne teismo) ginčų nagrinėjimo tvarka (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnis).

• Vartotojas, manantis, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnis).
• Vartotojas turi teisę kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją ne vėliau negu per vienus metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 23 straipsnis).

Vartotojas turi teisę per garantinį terminą (Civilinio kodekso 6.338 straipsnis) kreiptis į pardavėją dėl prekės kokybės:

1. Jeigu buvo parduota nekokybiška prekė, pirmiausia, vartotojas turi teisę reikalauti prekę sutaisyti arba ją pakeisti (jeigu reikalavimas yra proporcingas).
2. Reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį turite teisę, jeigu: 1) pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė; 2) prekės trūkumai atsirado pakartotinai; 3) prekės trūkumas yra esminis; 4) pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių aišku, kad per protingą terminą nesuremontuos ar nepakeis prekės ir tai sukels vartotojui didelių nepatogumų (Civilinio kodekso 6.364 (1) straipsnis).

• Atkreipiame dėmesį, jeigu prekė pirkta iki 2022 m. sausio 1 d. ir per garantinį laikotarpį paaiškėja prekės trūkumai, turite teisę savo pasirinkimu reikalauti: 1) nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) atitinkamai sumažinti kainą; 4) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Tačiau vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 7 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2014-06-13 iki 2022-01-01).

Yra dviejų rūšių garantijos:

1. įstatyminė garantija (dviejų metų) ir
2. komercinė garantija (papildoma garantija, kuri gali būti suteikta arba ne).

Komercinė (sutartinė) garantija – pardavėjo / gamintojo įsipareigojimas garantijoje numatytomis sąlygomis atsakyti už per garantijos terminą atsiradusius prekės trūkumus ar ketinimas prisiimti atsakomybę už tam tikrus trūkumus, jeigu prekės neatitinka kokybės garantijos dokumente arba reklamoje, paskelbtoje sudarant sutartį arba iki jos sudarymo, išdėstytų sąlygų ar kitų reikalavimų (Civilinio kodekso 6.364(4) straipsnis).

Pirkėjas dėl atsiradusių prekės trūkumų visais atvejais gali kreiptis į pardavėją per dvejų metų laikotarpį (garantija pagal įstatymą), jei pardavėjas nenustato ilgesnio garantinio termino.

 Neprivalote, tačiau visiškai savo nuožiūra rinktis negalite:

• Jeigu buvo parduota nekokybiška prekė, pirmiausia turite teisę reikalauti prekę sutaisyti arba reikalauti ją pakeisti (jeigu reikalavimas yra proporcingas).
• Reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį turite teisę, jeigu: 1) pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė; 2) prekės trūkumai atsirado pakartotinai; 3) prekės trūkumas yra esminis; 4) pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių aišku, kad per protingą terminą nesuremontuos ar nepakeis prekės ir tai sukels vartotojui didelių nepatogumų (Civilinio kodekso 6.364 (1) straipsnis).
• Atkreipiame dėmesį, jeigu prekė pirkta iki 2022 m. sausio 1 d. ir per garantinį laikotarpį paaiškėja prekės trūkumai, turite teisę savo pasirinkimu reikalauti:

1. nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą);
2. nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu;
3. atitinkamai sumažinti kainą;
4. vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Tačiau vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis.

Jei pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nustatyta kitaip, garantinis terminas pratęsiamas tiek, kiek įsigyta preke nebuvo galima naudotis dėl ne nuo pirkėjo priklausančių aplinkybių (Civilinio kodekso 6.335 straipsnio 3-4 dalys).

Neprivalo, jeigu tokia pareiga nėra įtvirtinta prekės pirkimo–pardavimo sutartyje.

Papildomai, prieš sudarant sutartį, patartume pasiūlyti pardavėjui į ją įtraukti nuostatas dėl pakaitinės prekės suteikimo prekės garantinio remonto metu.

Taip, įsigijus naudotą prekę, vartotojas turi teisę reikšti pretenzijas dėl tokių prekės trūkumų, kurie nebuvo aptarti sutarties sudarymo metu ar kuriuos pardavėjas nuo vartotojo nuslėpė, nors žinojo arba negalėjo nežinoti.

Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo ir ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, todėl galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau tokiam parduodamam daiktui taip pat yra taikomi kokybės reikalavimai.

Papildomai informuojame, kad prieš sudarydamas vartojimo sutartį, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie pagrindines prekės savybes, prekės garantines sąlygas ir kt. (Civilinio kodekso 6.228(6) straipsnio 1 dalis).

• Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tiria vartotojų, jų organizacijų, kitų suinteresuotų įstaigų ir organizacijų skundus dėl maisto, neatitinkančio saugos, kokybės, ženklinimo, informacijos apie prekes, įskaitant kainų nurodymą, teikimo ir kitų privalomųjų reikalavimų, nesaugių maisto tvarkymo paslaugų teikimo.
• Tuo atveju, jeigu turite turtinį reikalavimą pardavėjo atžvilgiu, turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo nagrinėjimo ne teismine tvarka.

Prieš sudarant vartojimo sutartį verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją (taip pat informaciją apie pagrindines prekės savybes). Pareiga įrodyti, kad informacija yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui. Verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius (Civilinio kodekso 6.228(6) straipsnis).

Tokiu atveju turite raštu kreiptis į pardavėją ir išdėstyti savo pasirinktą reikalavimą. Jei per 14 kalendorinių dienų nuo raštiško kreipimosi į pardavėją vartotojui nebus pateiktas atsakymas arba pardavėjo atsakymas vartotojo netenkins, jis turi teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo nagrinėjimo Vartotojų teisių apsaugos įstatyme įtvirtinta vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčų sprendimo ne teismo tvarka.

Informaciją apie galimą įmonės bankrotą galima rasti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto svetainėje http://www.avnt.lt/, įrašius įmonės pavadinimą į paieškos laukelį.

Iškėlus įmonės bankroto bylą teisme, įstatymai ir kiti teisės aktai Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai nesuteikia teisės spręsti klausimodėl vartotojų, bankrutuojančios įmonės atžvilgiu keliamų reikalavimų, teisių ir teisėtų interesų gynimo.

Papildomai informuojame, kad juridinio asmens likvidatoriaus funkcijas atlieka nemokumo administratorius (bankrutuojančios įmonės nemokumo administratorius yra teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę administruoti nemokumo procesus). Pažymime, kad informaciją apie įmonei paskirtą bankroto administratorių rasite ankščiau minėtoje nuorodoje.

Kilus ginčui dėl nustatyto prekės kokybės trūkumo mažareikšmiškumo, prekės kokybės trūkumas vertinamas kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į tai:

• ar trūkumas gali būti pašalintas, jei taip, tai kokiomis darbo ir laiko sąnaudomis,
• kokią įtaką trūkumo šalinimas turi būsimai daikto būklei ir
• kokią įtaką trūkumo šalinimas daro vartotojo teisei naudotis daiktu.

Taip pat pagal Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos priimtų sprendimų praktiką paminėtinos aplinkybės, pavyzdžiui:

• ar trūkumas pasireiškė pakartotinai,
• kiek laiko trunka trūkumo šalinimas,
• ar trūkumo šalinimas sudaro žymią dalį prekės kainos.

Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai, ar:

1. nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato;
2. pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės;
3. prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo;
4. sutarties sąlygų neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai pagrindą tikėti, kad sutartis bus neįvykdyta ateityje;
5. sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

Prekės keičiamos ar grąžinamos pirkimo vietoje ar kitoje pardavėjo nurodytoje vartotojui patogioje vietoje. Turite pardavėjui pateikti prekę ir nurodyti priežastį (prekės trūkumą ar kitą priežastį), dėl kurios įsigyta prekė Jūsų netenkina, ir vieną iš Civilinio kodekso 6.362 straipsnyje (jeigu nusipirkta tinkamos kokybės prekė) ar 6.364 (1) straipsnyje (jeigu nusipirkta netinkamos kokybės prekė) turi nurodytų reikalavimų. Prašymą galite teikti žodžiu arba raštu (Mažmeninių prekybos taisyklių nuostatos).

Jeigu pateiksite pardavėjui tik prašymą, tačiau nepateiksite prekės, tai nėra kliūtis Jums, nepavykus ginčo su pardavėju išspręsti taikiai, kreiptis į Tarnybą, o Tarnybai tai nėra pagrindas atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą. 

Jeigu nagrinėjant vartotojo prašymą ginčų sprendimo ne teisme tvarka dėl prekės kokybės šalys laikosi skirtingų pozicijų, Tarnyba gali prašyti vartotojo sudaryti galimybę pardavėjui susipažinti su įrodymais (įsigyta galimai netinkamos kokybės preke) ir per atitinkamą terminą pateikti argumentuotus paaiškinimus dėl ginčijamos prekės kokybės.

Labai svarbu pažymėti, kad sutarties šalys turi bendradarbiauti ir kooperuotis, o nagrinėjant ginčą ne teismo tvarka – naudotis savo teisėmis sąžiningai, nevilkindami ginčo nagrinėjimo. Taip pat paminėtina, kad ginčo nagrinėjimas Tarnyboje gali būti nutraukiamas, kai vartotojas neteikia ginčui nagrinėti reikalingų paaiškinimų ar kitaip trukdo nagrinėti ginčą.

Vartotojui tenka tik tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos, išskyrus atvejus, kai pagal sutartį šias išlaidas prisiima verslininkas arba kai verslininkas tinkamai neinformavo vartotojo, kad šias išlaidas turės padengti vartotojas. Tačiau netinkamos kokybės daikto grąžinimo išlaidos tenka pardavėjui (Civilinio kodekso 6.364(2) straipsnio 2 dalis).

Pardavėjas turi grąžinti pirkėjui pastarojo sumokėtą kainą nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo daikto grąžinimo dienos (Civilinio kodekso 6.362 straipsnio, 2 dalis).

Sumokėti pinigai turėtų būti grąžinami tokiu pačiu būdu, kokiu ir buvo sumokėti. Jeigu to įvykdyti nėra įmanoma dėl objektyvių aplinkybių, pinigų grąžinimo būdas sutarties šalių turėtų būti suderintas atskiru susitarimu (Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 2 dalis).

Taip, galite. 

• Jeigu prekė yra tinkamos kokybės, turite teisę per 14 dienų nuo ne maisto prekių perdavimo, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais, arba grąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą.
• Atkreipiame dėmesį, kad daiktai turi būti nenaudoti, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės, nepraradę prekinės išvaizdos ir turite būti išsaugoję mokėjimo dokumentą, patvirtinantį, kad daiktus pirkote iš konkretaus pardavėjo.
• Būtina pažymėti, kad Mažmeninės prekybos taisyklių 17 punktas numato negrąžinamų prekių sąrašą. Į šį sąrašą patenkančios prekės, būdamos tinkamos kokybės, gali būti grąžinamos tik pardavėjui sutikus. Su minėtomis taisyklėmis galite susipažinti šioje nuorodoje: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.137498/asr

Prekės keičiamos ar grąžinamos prekės pirkimo vietoje ar kitoje pardavėjo nurodytoje vartotojui patogioje vietoje. Taigi, jei pardavėjas nenurodo kitaip, prekė turi būti grąžinama ten, kur buvo įsigyta (Mažmeninės prekybos taisyklių 20 punktas).

14 dienų prekės grąžinimo terminas skaičiuojamas nuo sekančios dienos po prekės įsigijimo (Civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos 24:00 val., tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas baigiasi tą valandą, kurią šioje organizacijoje pagal nustatytas taisykles baigiasi darbo laikas (Civilinio kodekso 1.122 straipsnis). Pareiga įrodyti, kad prekė buvo grąžinta per nurodytą terminą, tenka vartotojui.

Teisės aktai nenumato vartotojui pareigos išsaugoti prekės originalią pakuotę ir ją pateikti pardavėjui prekę remontuojant, keičiant ar grąžinant kaip netinkamos kokybės, tačiau svarbu užtikrinti, kad grąžinama prekė transportavimo metu būtų tinkamai supakuota ir taip neatsirastų papildomų trūkumų.

Pažymėtina, kad tinkamu prekės supakavimu turi pasirūpinti siuntėjas (vartotojas), atsižvelgiant į prekės pobūdį (pavyzdžiui, dėl dūžtančio daikto ir jo dalių imtis atitinkamų priemonių ir ženklinimo).

• Jeigu gauta dovana Jums nepatinka arba netinka, pirmiausia patikrinkite, ar ji nepatenka į Mažmeninės prekybos taisyklėse numatytą negrąžinamų prekių sąrašą. Į minėtą sąrašą, be kitų prekių, patenka šventiniu laikotarpiu ypač aktualūs elektros prietaisai ir įrenginiai, informacinių technologijų prekės (pavyzdžiui, mobilūs telefonai, kompiuteriai, planšetės, elektrinės girliandos, žaislai, žaidimai, knygos, parfumerijos ir kosmetikos gaminiai, juvelyriniai dirbiniai, laikrodžiai ir kt.).
• Jeigu dovana yra tinkamos kokybės ir į aukščiau minėtą sąrašą nepatenka, Jūs turite teisę per 14 dienų, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais, arba grąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą (Civilinio kodekso 6.362 straipsnis).
• Svarbu pažymėti, kad turite teisę pakeisti arba grąžinti daiktą, jeigu jis nebuvo naudojamas, sugadintas ir nėra praradęs prekinės išvaizdos.
• Taip pat norėdami pakeisti arba grąžinti dovaną privalote kartu pateikti pirkimo dokumentą, kuris patvirtintų, kad daiktas pirktas iš konkretaus pardavėjo.

Jeigu prekės pirktos fizinėje parduotuvėje, tai tinkamos kokybės kūdikių drabužėliai (mažiems vaikams, kurių ūgis ne didesnis kaip 86 cm) yra negrąžinami ir nekeičiami, nebent pardavėjas geranoriškai sutiktų. Taip pat negrąžinami ir nekeičiami berniukų ar mergaičių apatiniai drabužiai, pižamos ir panašūs dirbiniai (Mažmeninių prekybos taisyklių 17.8. papunktis).

Jei vaikiški drabužėliai nėra priskiriami aukščiau nurodytiems drabužėliams, turite teisę per 14 dienų nuo prekės perdavimo, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais, arba grąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą.

Atkreipiame dėmesį, kad daiktai turi būti nenaudoti, nesugadinti, nepraradę prekinės išvaizdos ir turite būti išsaugoję mokėjimo dokumentą, patvirtinantį, kad daiktus pirkote iš konkretaus pardavėjo.

Tuo atveju, jei vaikiški drabužėliai (taip pat ir kūdikių drabužėliai, pižamos, apatiniai ir panašūs drabužiai) buvo įsigyti internetu, turite teisę per 14 dienų nuo prekės gavimo dienos atsisakyti nuotolinės sutarties (Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnis). Pažymėtina, kad šiuo atveju prekės taip pat turi būti nenaudotos ir nepraradusios prekinės išvaizdos.

Dideles ir sunkias (daugiau kaip 10 kg svorio) netinkamos kokybės ne maisto prekes kokybei įvertinti, keisti, taisyti ar grąžinti veža pardavėjas, jeigu pirkimo–pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Tokių prekių kokybė gali būti įvertinta ir vietoje, kurioje prekė faktiškai naudojama ar laikoma.

• Jeigu daiktai įsigyti prekybos vietoje, tai tinkamos kokybės elektros mašinos ir įrenginiai, garso įrašymo ir atkūrimo bei televizijos vaizdo ir garso įrašymo ir atkūrimo aparatai gali būti grąžinami tik pardavėjui geranoriškai sutikus (Mažmeninės prekybos taisyklių 17.14. papunktis)
• Tuo atveju, jei elektros prietaisas buvo įsigytas internetu, vartotojas turi teisę nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu nustatyta šio kodekso 6.228(11) straipsnyje, išlaidų, per 14 dienų nuo prekės gavimo dienos atsisakyti nuotolinės sutarties (Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnis). Pažymėtina, kad šiuo atveju prekės turi būti nenaudotos ir nepraradusios prekinės išvaizdos.

Negalite, nes tinkamos kokybės grąžinami daiktai turi būti nenaudoti, nesugadinti ir nepraradę prekinės išvaizdos, priešingu atveju pardavėjas turi teisę šių daiktų nepriimti.

Papildomai primename, kad Mažmeninės prekybos taisyklių 17 punkte yra numatytas prekių sąrašas, kurios tinkamos kokybės gali būti grąžinamos tik pardavėjui sutikus.

Praleidus dovanų kupono galiojimo terminą (jeigu jis kupone aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas) ne dėl pardavėjo ar paslaugų teikėjo kaltės, kupone nurodytas verslininkas nebeprivalo vykdyti Jūsų reikalavimo dėl prekių ar paslaugų įsigijimo dovanų kupono pagrindu.

Pasibaigus dovanų kupono galiojimo terminui, Jūsų reikalavimas gali būti tenkinamas tik verslininkui geranoriškai sutikus.

Šiuo atveju siūlytume kreiptis į pardavėją ar paslaugos teikėją ir pasiteirauti dėl galimybės kuponą pratęsti.

Praktika rodo, kad taip, tačiau kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.

Išbandymas. Nuotraukos padarymas, kolonėlių įjungimas į el. tinklą ir pan. yra būtini veiksmai norint įvertinti prekių pobūdį.

Įsigijus prekę fizinėje parduotuvėje, reikalavimas pakeisti tinkamos kokybės daiktus tenkinamas, jeigu:

1. daiktai nebuvo naudojami ar sugadinti;
2. išsaugotos prekių vartojamosios savybės, jos nepraradusios prekinės išvaizdos;
3. pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad daiktus jis pirko iš konkretaus pardavėjo.

Todėl kokybišką prekę, įsigytą fizinėje parduotuvėje, turite grąžinti su nesugandinta originalia pakuote.

Atkreiptinas dėmesys, kad fizinėje parduotuvėje pardavėjas privalo sudaryti sąlygas Jums apžiūrėti prekę, ją pasimatuoti ar patikrinti, kaip ji veikia, arba pademonstruoti, kaip ją naudoti, jeigu tai įmanoma atsižvelgiant į prekės pobūdį ar sudaromos sutarties rūšį.

Internetu įsigytą juvelyrinį dirbinį grąžinti galima. 

Atkreipiame dėmesį, kad siekdami atsisakyti juvelyrinio dirbinio, kaip ir kitais atvejais, neturėtumėte piktnaudžiauti šia teise ir turėtumėte su ja elgtis ir prekę apžiūrėti tik tokiu pačiu būdu, kaip tai būtų leista atlikti fizinėje parduotuvėje. Netinkamai įgyvendinę daikto patikrinimo teisę, atlikę veiksmus, kurie nebuvo būtini prekės pobūdžiui, veikimui ir savybėms nustatyti, atsakote už tokios prekės vertės sumažėjimą.

Neprivalote. Pagal Civilinio kodekso 6.228(16) straipsnio nuostatas, vartotojas, kuriam teikiamos jo neužsakytos prekės ar paslaugos, neturi pareigos už tai mokėti. Vartotojas neturi patirti jokių papildomų išlaidų dėl neužsakytų prekių ar paslaugų gavimo. Vartotojo neveikimas (tylėjimas) nelaikomas sutikimu pirkti. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog vartotojas išreiškė valią sudaryti vartojimo sutartį, tenka verslininkui.

Civilinio kodekso 6.359 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pardavėjo pareiga ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sutarties sudarymo dienos (jeigu šalys nesusitaria kitaip) pristatyti daiktus juos perduodant pirkėjui arba perleidžiant pirkėjui jų valdymą.

Vartotojas su pardavėju gali susitarti dėl bet kokio abi šalis tenkinančio prekių pristatymo termino, o jei šis terminas nenustatytas – prekės turi būti pristatytos ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sutarties sudarymo.

Tuo atveju, jeigu pardavėjas nepagrįstai atsisako Jums perduoti daiktus, turite teisę atsisakyti vykdyti pirkimo–pardavimo sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius.

Jeigu pardavėjas per nustatytą terminą nepristato prekės (jeigu terminas nenustatytas, tai pristatyti turi per 30 kalendorinių dienų), pirmiausia turite raštu kreiptis į pardavėją ir išdėstyti savo konkretų reikalavimą. Jei per 14 kalendorinių dienų nuo Jūsų raštiško kreipimosi pardavėjas nepateiks rašytinio atsakymo arba atsisakys vykdyti Jūsų reikalavimą – turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo sprendimo alternatyvia (ne teismo) ginčų nagrinėjimo tvarka.

Prieš sudarant vartojimo sutartį verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją (taip pat informaciją apie pagrindines prekės savybes). Pareiga įrodyti, kad informacija yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui. Verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius(Civilinio kodekso 6.228(6) straipsnio 1 dalis).

Tokiu atveju turite raštu kreiptis į pardavėją ir išdėstyti savo pasirinktą reikalavimą. Jei per 14 kalendorinių dienų nuo raštiško kreipimosi į pardavėją Jums nebus pateiktas atsakymas arba pardavėjo atsakymas Jūsų netenkins, turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo nagrinėjimo Vartotojų teisių apsaugos įstatyme įtvirtinta vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčų sprendimo ne teismo tvarka.

Tuo atveju, jeigu pardavėjas nepagrįstai atsisako Jums perduoti daiktus, turite teisę atsisakyti vykdyti pirkimo–pardavimo sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius.

Jeigu pardavėjas per nustatytą terminą nepristato prekės (jeigu terminas nenustatytas, tai pristatyti turi per 30 kalendorinių dienų), pirmiausia turite raštu kreiptis į pardavėją ir išdėstyti savo konkretų reikalavimą. Jei per 14 kalendorinių dienų, nuo Jūsų raštiško kreipimosi, pardavėjas nepateiks rašytinio atsakymo, arba atsisakys vykdyti Jūsų reikalavimą – turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo sprendimo alternatyvia (ne teismo) ginčų nagrinėjimo tvarka.

Civilinio kodekso 6.359 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pardavėjo pareiga ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sutarties sudarymo dienos (jeigu šalys nesusitaria kitaip) pristatyti daiktus juos perduodant pirkėjui arba perleidžiant pirkėjui jų valdymą.

Vartotojas su pardavėju gali susitarti dėl bet kokio abi šalis tenkinančio prekių pristatymo termino, o jei šis terminas nenustatytas – prekės turi būti pristatytos ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sutarties sudarymo.

Prieš sudarydamas nuotolinę sutartį ar ne prekybos patalpose sudaromą sutartį, verslininkas privaloaiškiai ir suprantamaisuteikti vartotojui šią informaciją:

1. Pagrindinės prekės ar paslaugos savybės (atsižvelgiant į informavimo priemones ir prekę ar paslaugą).
2. Duomenys apie verslininką (vardas ir pavardė ar pavadinimas, juridinio asmens teisinė forma).
3. Verslininko buveinės adresas ir, jei turi, telefono ryšio, fakso numeriai ir elektroninio pašto adresas, kuriais vartotojas gali susisiekti su verslininku, ir, jeigu reikalinga, duomenys apie verslininką, kurio vardu veikiama (vardas ir pavardė ar pavadinimas, buveinės adresas). Verslininko ir, jeigu reikalinga, verslininko, kurio vardu veikiama, ekonominės veiklos vietos adresas, kuriuo vartotojas gali pateikti skundus, nurodomas, jeigu ekonominės veiklos vietos adresas skiriasi nuo buveinės adreso.
4. Bendra prekių ar paslaugų kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba kai dėl prekių arba paslaugų pobūdžio kaina pagrįstai negali būti iš anksto apskaičiuota, metodas, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, ir, jeigu reikalinga, visos papildomos vežimo, pristatymo, pašto ir kitos išlaidos, arba kai šios papildomos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti iš anksto apskaičiuotos, informacija apie tai, kad gali tekti jas apmokėti. Kai sudaroma neterminuota sutartis arba sutartis, kurioje numatytas periodinių įmokų mokėjimas, bendrą kainą sudaro visos tam tikro sąskaitos pateikimo laikotarpio išlaidos. Jeigu pagal sutartį turi būti mokamas fiksuotas mokestis, bendra kaina taip pat reiškia visas mėnesio išlaidas. Jeigu visos išlaidos negali būti iš anksto pagrįstai apskaičiuotos, turi būti nurodytas metodas, pagal kurį apskaičiuojama kaina.
5. Naudojimosi ryšio priemonėmis sudarant sutartįišlaidos, jeigu jos apskaičiuojamos ne pagal bazinius (įprastus) dydžius.
6. Apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarka, prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo terminas ir, jeigu reikalinga, verslininko atliekamo vartotojų skundų nagrinėjimo tvarka.
7. Teisė atsisakyti sutarties: šios teisės įgyvendinimo sąlygos, terminas ir tvarka pagal Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnį, taip pat pavyzdinė sutarties atsisakymo forma arba informacija, kad vartotojas neturi teisės atsisakyti sutarties pagal šio kodekso 6.228(10) straipsnį, arba, jei reikalinga, aplinkybės, kuriomis vartotojas praranda teisę atsisakyti sutarties.
8. Jeigu reikalinga, informacija, kad vartotojas, atsisakęs sutarties, turi padengti prekių grąžinimo išlaidas, o nuotolinių sutarčių atvejais – prekių grąžinimo išlaidas, jei prekės dėl savo pobūdžio paprastai negali būti grąžintos paštu.
9. Informacija, kad vartotojas, atsisakęs sutarties pagal Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio 9 ar 10 dalį, turi sumokėti verslininkui pagrįstas išlaidas pagal šio kodekso 6.228(11) straipsnio 9 dalį.
10. Priminimas apie prekės garantiją pagal įstatymą.
11. Jeigu reikalinga, vartotojų aptarnavimas, jiems teikiamos paslaugos po sutarties sudarymo ir kokybės garantija (komercinė garantija) ir jų sąlygos.
12. Jeigu reikalinga, verslininkui taikomas elgesio kodeksas ir informacija, kaip su juo galima susipažinti.
13. Jeigu reikalinga, sutarties trukmė, o kai sutartis neterminuota ar pratęsiama automatiškai – sutarties nutraukimo sąlygos.
14. Jeigu reikalinga, minimali sutarties galiojimo trukmė.
15. Jeigu reikalinga, užstatai ar kitos finansinės garantijos, kurias vartotojas turi pateikti ar sumokėti verslininko reikalavimu, ir jų taikymo sąlygos.
16. Jeigu reikalinga, galimybė pateikti skundą ar reikalauti žalos atlyginimo ne teismo tvarka ir pasinaudojimo ja sąlygos.
17. Jeigu reikalinga, skaitmeninio turinio funkcinės savybės, įskaitant taikomas technines apsaugos priemones.
18. Jeigu reikalinga, skaitmeninio turinio suderinamumas su technine ir programine įranga tiek, kiek verslininkas žino ar turi žinoti.
19. jeigu reikalinga, tai, kad kaina buvo individualizuota taikant automatizuotą sprendimų priėmimą

Pareiga įrodyti, kad pagal Civilinio kodekso 6.228(7) straipsnį informacija yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui.

Turite teisę, nenurodant priežasties ir nepatiriant kitų, negu nustatyta Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnyje, išlaidų, per 14 dienų atsisakyti nuotolinės sutarties.

Pastebėtina, kad ši teisė nėra absoliuti, todėl prieš įsigyjant prekę nuotoliniu būdu patartina atkreipti dėmesį į Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis, kurioms teisė atsisakyti nuotolinės sutarties netaikoma.

Taip pat pastebėtina, kad grąžinama prekė turi būti:

• nesugadinta, nenaudota,
• nepažeistos prekinės išvaizdos,
• ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad daiktus jis pirko iš konkretaus pardavėjo.

Vartotojo teisė atsisakyti nuotolinės sutarties ir ne prekybos patalpose sudarytos sutarties netaikoma šioms sutartims:

1. Paslaugų sutartims, pagal kurias paslaugos vartotojui visiškai suteiktos, jeigu prieš paslaugų teikimą buvo gautas vartotojo aiškus sutikimas ir pripažinimas, kad jis neteks teisės atsisakyti sutarties, kai verslininkas visiškai įvykdys sutartį.
2. Sutartims, pagal kurias parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų kaina priklauso nuo finansų rinkos svyravimų Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio 1 dalyje nustatytu sutarties atsisakymo laikotarpiu.
3. Sutartims dėl pagal specialius vartotojo nurodymus pagamintų prekių, kurios nėra iš anksto pagamintos ir kurios gaminamos atsižvelgiant į vartotojo asmeninį pasirinkimą ar nurodymą, arba dėl prekių, kurios yra aiškiai pritaikytos vartotojo asmeninėms reikmėms.
4. Sutartims dėl greitai gendančių prekių ar prekių, kurių galiojimo laikas yra trumpas.
5. Sutartims dėl supakuotų prekių, kurios buvo išpakuotos po pristatymo ir kurios yra netinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių.
6. Sutartims dėl prekių, kurios po pristatymo dėl savo pobūdžioneatskiriamai susimaišo su kitais daiktais.
7. Sutartims dėl alkoholinių gėrimų, kurių kaina nustatyta sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ir kurie pristatomi po trisdešimt dienų nuo sutarties sudarymo, o tikroji gėrimų vertė priklauso nuo rinkos svyravimų.
8. Sutartims, sudarytoms vartotojui pateikus verslininkui konkretų prašymą dėl šio atvykimo tam, kad būtų atlikti skubaus remonto ar priežiūros darbai. Jeigu šiuo atveju verslininkas suteikia daugiau papildomų paslaugų, negu vartotojas konkrečiai nurodė, arba parduoda daugiau papildomų prekių, negu būtina remonto ar priežiūros darbams atlikti, toms papildomoms paslaugoms ar prekėms taikoma teisė atsisakyti sutarties.
9. Sutartims dėl supakuotų vaizdo ar garso įrašų arba supakuotos programinės įrangos, kurie buvo išpakuoti po pristatymo.
10. Sutartims dėl laikraščių, periodinių leidinių ar žurnalų pristatymo, išskyrus sutartis dėl šių leidinių prenumeratos.
11. Sutartims, sudarytoms viešajame aukcione.
12. Sutartims dėl apgyvendinimo, prekių vežimo, automobilių nuomos, viešojo maitinimo ar laisvalaikio paslaugų, jeigu sutartyje nustatyta konkreti paslaugų teikimo data ar laikotarpis.

13) Sutartims dėl skaitmeninio turinio teikimo, jeigu skaitmeninio turinio teikimas buvo pradėtas vartotojui iš anksto aiškiai sutikus ir pripažinus, kad dėl to jis praras teisę atsisakyti sutarties.

Pranešti verslininkui apie nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties atsisakymą turite:

1. Pateikdamas tinkamai užpildytą pavyzdinę sutarties atsisakymo formą. Šią formą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; arba
2. Pateikdamas aiškų pareiškimą, kuriame išdėstytas Jūsų sprendimas atsisakyti sutarties. Verslininkas gali sudaryti sąlygas elektroniniu būdu pateikti dokumentus dėl nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties atsisakymo. Šiuo atveju verslininkas privalo nedelsdamas patvirtinti patvariojoje laikmenoje, kad gavo Jūsų sutarties atsisakymą. Pareiga įrodyti, kad laikėtės Civiliniame kodekse nustatytų reikalavimų dėl sutarties atsisakymo, tenka Jums.

Jums tenka tik tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos, išskyrus atvejus, kai pagal sutartį šias išlaidas prisiima verslininkas arba kai verslininkas tinkamai neinformavo Jūsų, kad šias išlaidas turėsite padengti Jūs (Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 6 dalis).

Pardavėjas neteisus. Ne vėliau kaip per 14 dienų nuo tos dienos, kurią pardavėjas gavo Jūsų pranešimą apie sutarties atsisakymą, turi grąžinti Jums visas sumokėtas sumas, įskaitant apmokėtas prekių pristatymo išlaidas(Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 2 dalis).

Jums tenka tik tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos, išskyrus atvejus, kai pagal sutartį šias išlaidas prisiima pardavėjas arba kai pardavėjas tinkamai neinformavo, kad šias išlaidas turėsite padengti Jūs (Civilinio kodekso 6.228(11) 6 dalis).

Prekę turite išsiųsti arba perduoti verslininkui nedelsiant ir ne vėliau kaip per 14 dienų nuo pateikto prašymo apie sutarties atsisakymą dienos, išskyrus atvejus, kai pagal sutartį atsisakius sutarties pareiga atsiimti prekes tenka verslininkui (Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 5 dalyje).

Verslininkas gali negrąžinti Jums sumokėtų sumų tol, kol prekės negrąžintos verslininkui arba kol Jūs pateiksite įrodymą, kad prekės yra išsiųstos verslininkui, išskyrus atvejus, kai pagal sutartį atsisakius sutarties pareiga atsiimti prekes tenka verslininkui.

Ši išimtis turėtų būti taikoma, pavyzdžiui:

1. prekėms, pagamintoms pagal vartotojo nurodytas specifikacijas, kaip antai baldų matmenis arba audinio dydį;
2. prekėms, kurias vartotojas nurodė papildytispecialiomis jo asmeninėms reikmėms pritaikytomis funkcijomis; tai gali būti, pavyzdžiui, pagal specialų užsakymą pagamintas automobilio modelis arba konkreti kompiuterio detalė, kurią reikia individualiai parūpinti pagal vartotojo užsakymą ir kuri neįeina į bendrą viešą prekiautojo pasiūlą;
3. vizitinėms kortelėms su vartotojo kontaktiniais duomenimis arba marškinėliams su vartotojo pasirinktu atvaizdu.

Šiomis aplinkybėmis vartotojo nurodytas specifikacijas arba pritaikymą jo asmeninėms reikmėms reikėtų suprasti taip, kad prekės iš esmės yra unikalios ir pagamintos pagal vartotojo pareikštus individualius norus bei poreikius, susitarus su prekiautoju. Ir priešingai, kai vartotojas paprasčiausiai pats sukomplektuoja prekes rinkdamasis iš prekiautojo siūlomų standartinių (iš anksto nustatytų) variantų, pavyzdžiui, pasirenka automobilio spalvą ar papildomą įrangą arba surenka baldų komplektą iš standartinių dalių, to nereikėtų laikyti vartotojo „nurodytomis specifikacijomis“ arba „pritaikymu jo asmeninėms reikmėms“, siaurai aiškinant šią nuostatą.

Kai atsisakoma tik dalies, o ne visų prekių, pardavėjas turi atitinkamai paskaičiuoti, proporcingai nuo viso užsakymo, grąžinamas lėšas.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nėra įgaliota nagrinėti vartotojų prašymų dėl sandorių, kurių viena šalis – pardavėjas – gyvena ar yra įsteigtas ne Europos Sąjungoje, o kita šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Tokiu atveju dėl savo kaip vartotojo teisių gynimo Jūs turite teisę kreiptis į vartotojų teises ginantį pasaulinį tinklą adresu: www.econsumer.gov/ arba www.consumersinternational.org/, ir pateikti savo skundą (prašymą), kartu su ginčo aplinkybes pagrindžiančiais dokumentais (užsakymo informacija, pinigų sumokėjimą už prekes įrodančiu dokumentu, elektroniniais laiškais ir pan.).

Jei pardavėjas vis tik įsteigtas Europos Sąjungoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje arba Islandijoje – nemokamos pagalbos rekomenduojama kreiptis į Europos vartotojų centrą Lietuvoje (www.ecc.lt).

Įspėjame, kad didžioji dalis trečiosiose šalyse įsisteigusių pardavėjų nėra prisijungę prie tarptautinių vartotojų teises ginančių institucijų platformų ar ginčų sprendimo schemų, todėl ginčus su pardavėjais, vykdančiais veiklą, pvz., Kinijos Liaudies Respublikoje, gali tekti spręsti savarankiškai derybų būdu. Jeigu prekes įsigyjate iš platformos, pvz., www.aliexpress.com, www.eBay.com ir pan., tuomet papildomai galite pasinaudoti šio tinklalapio savireguliacijos galimybėmis, inicijuojant ginčą ir užpildant ginčo paraiškos formą.

Papildomai atkreipiame dėmesį, kad tokiu atveju, kai prekes įsigyjate ne iš Europos Sąjungoje įsisteigusio subjekto, dėl pinigų grąžinimo už nepristatytą prekę taip pat galite kreiptis į savo finansų įstaigą, administruojančią sąskaitą ar mokėjimo kortelę, iš kurios buvo sumokėti pinigai už ginčo elektroninėje parduotuvėje įsigytas prekes, ir pasiteirauti dėl galimybės pritaikyti apmokėjimo grąžinimo paslaugą (angl. charge back).

Jeigu verslininkas nepateikė vartotojui informacijos apie teisę atsisakyti sutarties pagal Civilinio kodekso 6.228(7) straipsnio 1 dalies 7 punktą, vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties per 12 mėnesių nuo šio straipsnio 3 dalyje nustatytos termino pabaigos.

Internetu įsigytą juvelyrinį dirbinį grąžinti galima.

Atkreipiame dėmesį, kad siekdami atsisakyti juvelyrinio dirbinio, kaip ir kitais atvejais, neturėtumėte piktnaudžiauti šia teise ir turėtumėte su ja elgtis ir prekę apžiūrėti tik tokiu pačiu būdu, kaip tai būtų leista atlikti fizinėje parduotuvėje. Netinkamai įgyvendinę daikto patikrinimo teisę, atlikę veiksmus, kurie nebuvo būtini prekės pobūdžiui, veikimui ir savybėms nustatyti, atsakote už tokios prekės vertės sumažėjimą.

Vartotojai tiek dėl suteiktos paslaugos kokybės, tiek dėl galimai patirtų nuostolių naudojantis paslauga pirmiausia privalo raštu kreiptis į paslaugos teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Būtina išsaugoti bilietų pirkimo faktą patvirtinantį dokumentą (pirkimo kvitą, mokėjimo kortelės sąskaitos išrašą ir pan.) ir bilietus į renginį.  Paslaugų teikėjas vartotojui privalo atsakyti per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos. 

Jei  pardavėjui ir vartotojui nepavyksta susitarti taikiai, VVTAT nagrinėja ginčą vertindama ginčo šalių pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, vadovaudamasi teisės aktais. 

Taip, tokia teisė numatyta teisės aktuose.

Turite teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju privalote sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo momento (Civilinio kodekso 6.721 straipsnio 1 dalis).

Negavus visų ar dalies paslaugų, už kurias iš anksto sumokėta (šiuo atveju – neįvykus renginiui, už kurį iš anksto sumokėta įsigyjant bilietus), turite teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, o kita paslaugų teikėjas privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius, pavyzdžiui, grąžinti už neįvykusio renginio bilietus sumokėtus pinigus.

Tokiu atveju pirmiausia reikia raštu kreiptis į paslaugos teikėją (šiuo atveju į renginio organizatorių) raštiška pretenzija ir išdėstyti savo reikalavimus. Pažymėtina, kad būtina išsaugoti pinigų sumokėjimą už bilietus patvirtinantį dokumentą (pirkimo kvitą, mokėjimo kortelės sąskaitos išrašą ir pan.) ir bilietus į renginį. Paslaugos teikėjui nesutikus su Jūsų reikalavimais, jis privalo ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo kreipimosi gavimo dienos, pateikti išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Jeigu paslaugos teikėjas neatsako per nurodytą terminą arba atsako neigiamai, turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo sprendimo alternatyvia (ne teismo) ginčų nagrinėjimo tvarka.

Praleidus dovanų kupono galiojimo terminą (jeigu jis kupone aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas) ne dėl pardavėjo ar paslaugų teikėjo kaltės, kupone nurodytas verslininkas nebeprivalo vykdyti Jūsų reikalavimo dėl prekių ar paslaugų įsigijimo dovanų kupono pagrindu.

Pasibaigus dovanų kupono galiojimo terminui vartotojo reikalavimas gali būti tenkinamas tik verslininkui geranoriškai sutikus. Šiuo atveju siūlytume kreiptis į pardavėją ar paslaugos teikėją ir pasiteirauti dėl galimybės kuponą pratęsti.

Tuo atveju, jeigu pardavėjas / paslaugos teikėjas neinformuoja arba netinkamai informuoja apie dovanų kupono galiojimo ir realizavimo sąlygas, arba netinkamai šias sąlygas užtikrina, šiuo atveju, pirmiausia, reikėtų raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugos teikėją, kuris nurodytas dovanų kupone, ir nurodyti savo reikalavimą. Jei pardavėjas / paslaugos teikėjas nepateikia atsakymo per 14 dienų, arba pardavėjo / paslaugos teikėjo atsakymas Jūsų netenkina, turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą.

Loterijų įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad didžiųjų loterijų organizatorių veiklą prižiūri ir kontroliuoja Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Minėto įstatymo 24 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad priežiūros ir kontrolės institucijos, įgyvendindamos šio įstatymo nuostatas kontroliuoja, kaip loterijų organizatoriai laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių loterijų organizavimą, reikalavimų.

Jeigu nesutinkate, kad automobilio nuomos metu padarėte automobiliui žalą, pirmiausia turite raštu kreiptis į paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Paslaugų teikėjas privalo atsakyti per 14 dienų nuo Jūsų kreipimosi gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas nesutinka tenkinti Jūsų reikalavimų arba per 14 dienų atsakymo nepateikia, turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo išnagrinėjimo vartojimo ginčų sprendimo ne teismo tvarka.

Atkreipiame dėmesį, kad nuomojantis automobilį svarbu atidžiai jį apžiūrėti, įvertinti, ar nėra automobilio pažeidimų (trūkumų). Radus automobilio pažeidimus (trūkumus) – svarbu juos užfiksuoti automobilio priėmimo–perdavimo dokumente, darant nuotraukas, filmuojant. Jeigu automobilis yra grąžinamas ne darbo metu ir automobilis nebūna kartu su darbuotoju apžiūrimas, įvertinamas ir nėra užpildomas automobilio grąžinimo (priėmimo–perdavimo) dokumentas, svarbu yra fiksuoti automobilio būklę paliekant automobilį, t. y. grąžinus automobilį paslaugos teikėjui, rekomenduojame padaryti nuotraukų, vaizdo įrašų, kuriuose matytųsi nuotraukų darymo laikas ir iš kurių būtų galima identifikuoti, kad juose yra užfiksuotas išsinuomotas automobilis.

Keleivių teisės

Galite, tačiau tokiu atveju turėsite atlyginti kelionių organizatoriaus patirtus tiesioginius nuostolius (Civilinio kodekso 6.750 straipsnis).

1. Visais atvejais organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo mokesčio dydis negali viršyti organizuotos turistinės kelionės kainos.
2. Norint sumažinti nuostolius, turistas gali perleisti savo organizuotą turistinę kelionę kitam asmeniui, jeigu iki organizuotos turistinės kelionės pradžios pateikia pagrįstą pranešimą kelionių organizatoriui.
3. Turisto pranešimas visais atvejais laikomas pagrįstu, jeigu jis pateiktas ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki organizuotos turistinės kelionės pradžios. Turistas ir kitas asmuo už kelionės kainos ir išlaidų, susijusių su teisės į organizuotą turistinę kelionę perleidimu, sumokėjimą atsako solidariai.
4. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad įsigijus kelionę galima apsidrausti neįvykusios kelionės draudimu – tokiu būdu susirgus galima būtų atgauti didžiąją sumokėtų pinigų dalį.

Jeigu organizuotą turistinę kelionę įsigijusių asmenų skaičius yra mažesnis negu sutartyje nurodytas minimalus keliautojų skaičius, kelionių organizatorius turi teisę nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį tik tuo atveju, jei kelionių organizatorius apie organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimą šiuo pagrindu informaciją turistui pateikė patvariojoje laikmenoje ne vėliau kaip:

1. likus 20 dienų iki organizuotos turistinės kelionės pradžios, jeigu kelionės trukmė yra ilgesnė negu 6 dienos;
2. likus 7 dienoms iki organizuotos turistinės kelionės pradžios, jeigu kelionės trukmė yra ne trumpesnė negu 2 dienos ir ne ilgesnė negu 6 dienos;
3. likus 48 valandoms iki organizuotos turistinės kelionės pradžios, jeigu kelionės trukmė yra trumpesnė negu 2 dienos.

Tokiais atvejais ir pirmiau nurodytais terminais iki organizuotos turistinės kelionės pradžios kelionių organizatoriui nutraukus sutartį, kelionių organizatorius turi ne vėliau kaip per 14 dienų grąžinti Jums visus sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę. Jei nustatytų terminų nebuvo laikomasi, galite reikalauti ir žalos atlyginimo.

• Turite teisę nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį, nemokėdamas sutarties nutraukimo mokesčio, tais atvejais jeigu dėl Jūsų nurodytų trūkumų organizuotos turistinės kelionės sutartis negali būti toliau vykdoma, o kelionių organizatorius per Jūsų nustatytą protingą laikotarpį nepašalina trūkumų.
• Dėl siūlomų alternatyvių paslaugų kelionė tampa žemesnės kokybės, negu nurodyta organizuotos turistinės kelionės sutartyje, jeigu kelionių organizatorius negali pasiūlyti alternatyvių paslaugų, taip pat jeigu dėl Jūsų nurodytų trūkumų kelionės sutartis negali būti toliau vykdoma, o kelionių organizatorius per Jūsų nustatytą pagrįstą laikotarpį nepašalina trūkumų, galite prašyti sumažinti organizuotos turistinės kelionės kainą arba atlyginti žalą.
• Taip pat, jei pasiūlytos alternatyvos nėra panašios į tas paslaugas, dėl kurių buvo susitarta sutartyje, arba, jei suteiktas kainos sumažinimas yra neadekvatus, galite jų atsisakyti.

Todėl, kelionės metu atsiradusias pretenzijas dėl sutarties netinkamo vykdymo ar nevykdymo turite nedelsdamas, vietoje, o jei problema neišsisprendžia – grįžus iš kelionės be nepagrįsto delsimo raštu ar patvariojoje laikmenoje pareikšti sutartyje nurodytam kelionės vadovui, kelionių organizatoriaus vietiniam atstovui, kontaktiniam centrui ar kitai tarnybai, o jei šių nėra – kelionių organizatoriui.

Turizmo paslaugų sutartyje yra nurodoma kelionių organizatoriaus vidinė pretenzijų nagrinėjimo tvarka, kurios reikia laikytis. Jei Jūsų netenkina kelionių organizatoriaus atsakymas, turite teisę dėl to paties ginčo dalyko per vienus metus kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją.

Jeigu nesutinkate, kad automobilio nuomos metu padarėte automobiliui žalą, pirmiausia turite raštu kreiptis į paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Paslaugų teikėjas privalo atsakyti per 14 dienų nuo Jūsų kreipimosi gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas nesutinka tenkinti Jūsų reikalavimus, arba per 14 dienų atsakymo nepateikia, turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo išnagrinėjimo vartojimo ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

Atkreipiame dėmesį, kad paimant nuomai automobilį svarbu atidžiai jį apžiūrėti, įvertinti, ar nėra automobilio pažeidimų (trūkumų). Radus automobilio pažeidimus (trūkumus) – svarbu yra juos užfiksuoti automobilio priėmimo-perdavimo dokumente, darant nuotraukas, filmuojant. Jeigu automobilis yra grąžinamas ne darbo metu ir automobilis nebūna kartu su darbuotoju apžiūrimas, įvertinamas ir nėra užpildomas automobilio grąžinimo (priėmimo-perdavimo) dokumentas, svarbu yra fiksuoti automobilio būklę paliekant automobilį, t. y. grąžinus automobilį paslaugos teikėjui, rekomenduojame padaryti nuotraukų, vaizdo įrašų, kuriuose matytųsi nuotraukų darymo laikas ir iš kurių būtų galima identifikuoti, kad juose yra užfiksuotas išsinuomotas automobilis.

Organizuotos turistinės kelionės sutarties šalys yra keliautojas (vartotojas) ir kelionių organizatorius. Tarpininkai nelaikytini kelionių organizatoriaus atstovais ir negali būti laikytini organizuotos turistinės kelionės sutarties šalimi. Tarpininkas tik atlieka tam tikrus veiksmus, kurie lemia organizuotos turistinės kelionės sudarymą tarp keliautojo ir kelionių organizatoriaus, tačiau tokie veiksmai įpareigojančių teisių ir pareigų tarp tarpininko ir keliautojo nesukuria.

Todėl dėl pinigų grąžinimo turite kreiptis į kelionės organizatorių.

Pasirašydamas prašymą dėl Sutarties nutraukimo laisva valia įsipareigojate sudaryti naują organizuotos turistinės kelionės sutartį, panaudojant sumokėtą sumą (priimti kuponą / įšaldyti sumą kitai kelionei). Taigi, tokiu būdu sudarote naują susitarimą su kelionių organizatoriumi, kuris yra galiojantis. Tokiu atveju, vartotojas negali apsigalvoti ir keisti reikalavimo, jei nėra pagrindo nutraukti naujo susitarimo.

Jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų (automobilio remonto) rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta – pagal normalią paskirtį, tai turite teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo:

1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą;

2) atitinkamai sumažinti darbų kainą;

3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje.

Jeigu rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalina arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami, turite teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius (Civilinio kodekso 6.665 straipsnis).

Svarbu tai, kad galite pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų, kurie buvo nustatyti per garantinį terminą. Kai nėra nustatytas (sutartyje) garantinis terminas, darbų rezultato (automobilio remonto) trūkumai turi būti nustatyti per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato perdavimo, jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato kitokio termino (Civilinio kodekso 6.666 straipsnio 3 dalis).

Nustačius, kad automobilio remonto paslauga suteikta netinkamai, pirmiausia turite raštu kreiptis į paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Paslaugų teikėjas privalo atsakyti per 14 dienų nuo Jūsų kreipimosi gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas nesutinka tenkinti Jūsų reikalavimų, arba per pirmiau nurodytą terminą atsakymo negausite, turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo išnagrinėjimo vartojimo ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

Atkreipiame dėmesį, kad siekiant išvengti ginčo su automobilio remonto paslaugas teikiančiomis įmonėmis, prieš palikdamas automobilį remonto darbams atlikti, reikalaukite paslaugos teikėjo užpildyti dokumentus (užsakymo paraišką, o tuo atveju, jeigu automobilis paliekamas autoservise – darbų perdavimo–priėmimo aktą). Ypač svarbu, kad paraiškoje būtų pateikta informacija apie: numatomą darbų kainą ir įvykdymo terminą, automobilio gedimus, numatomų automobilio remonto darbų sąrašą, garantines sąlygas ir terminus, paslaugų ir atsarginių dalių ir medžiagų preliminarią kainą.

Pildant darbų perdavimo–priėmimo aktą turi būti nurodoma:

• informacija apie paslaugų teikėją (pavadinimas, adresas),
• transporto priemonės valdytojo vardas, pavardė,
• transporto priemonės markė, modelis, valstybiniai numeriai,
• informacija apie transporto priemonės komplektiškumą,
• informacija apie matomus išorinius ar vidinius (salono) pažeidimus ir defektus.

Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartys turi būti rašytinės formos (Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 1 dalis).

Kas turi būti nurodyta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje?

Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti:

• ridos duomenys;
• visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas buvo motorinės transporto priemonės savininkas;
• taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta (Civilinio kodekso 6.431(1) straipsnis).

Privalomų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Civilinio kodekso 6.431(1) straipsnį detalizuoja Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašas (patvirtintas Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2015-10-26 įsakymu Nr. 2B-231 „Dėl motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašo patvirtinimo“). Pavyzdinę transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir naudingus patarimus dėl motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo galite rasti VĮ „Regitra“ interneto puslapyje https://www.regitra.lt/pirkimo-pardavimo-sutartis-ir-patarimai-1

Nurodydamas mažesnę nei iš tiesų sumokėjote transporto priemonės kainą, prisiimate tokio sprendimo pasekmes. 

Kilus ginčui ir tenkinus Jūsų keliamą reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo, Jums bus grąžinta ta suma, kuri nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, nebent bus įrodyta kitaip. Dėl to patariama sutartyje nurodyti tikrą transporto priemonės kainą, taip pat fiksuoti pinigų perdavimo faktą raštu, į pirkimo–pardavimo sutartį įtrauki punktą, kad pinigai už transporto priemonę gauti / sumokėti arba nurodyti kitokį atsiskaitymo būdą, kaip ir kokiais terminais bus atsiskaitoma.

Jei už transporto priemonę atsiskaitoma grynaisiais ar dalimis, pinigų perdavimo faktą kiekvieną kartą būtina fiksuoti raštu (perdavimo–priėmimo aktais patvirtintais šalių parašais).

Be to, naujajam savininkui automobilio neišlaikius nuosavybėje 3 metus ir nutarus jį parduoti kitam asmeniui už didesnę kainą nei ji buvo įrašyta sutartyje pirminio įsigijimo metu, gali tekti sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) nuo gauto pelno. Pvz., jeigu pirkėjas, įsigyjantis automobilį, sutiko su pardavėju dokumente įrašyti 100 EUR automobilio kainą, o vėliau, tas pats pirkėjas, parduoda minėtą transporto priemonę už 5 000 EUR, jam teks sumokėti 735 EUR GPM.

Rašytinės formos sutarties nesilaikymas ne visais atvejais tokį sandorį daro negaliojančiu, tačiau Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalis numato rašytinės formos nesilaikymo teisines pasekmes – kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, atima iš šalių teisę remiantis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį.

1. Nauja transporto priemonė – transporto priemonė, kuri anksčiau nebuvo registruota arba nuo kurios pirmo registravimo yra praėję ne daugiau kaip šeši mėnesiai (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 42 punktas).
2. Europos Sąjungoje parduodamas automobilis laikomas nauju, jeigu jį įsigyjate praėjus mažiau kaip šešiems mėnesiams nuo dienos, kai juo pradėta važinėti, arba juo nuvažiuota mažiau kaip 6 000 km.

Pažymėtina, kad įsigyti naują automobilį su „nuline“ rida yra praktiškai neįmanoma (dėl logistinių ir kt. priežasčių), tačiau toks automobilis vis tiek yra laikomas nauju.

Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti aiškiai nurodyta, su kokiomis padangomis transporto priemonė bus pateikta vartotojui, kad jis transporto priemonę eksploatuotų saugiai ir nepažeistų Kelių eismo taisyklių (Civilinio kodekso 6.228(6) straipsnis).

Kadangi sutartyje dažniausiai taip pat numatytas konkretus transporto priemonės perdavimo vartotojui terminas, esant situacijai, kai transporto priemonė bus pristatyta su ne tam sezonui skirtomis padangomis, sutarties šalys turėtų numatyti papildomas sąlygas dėl galimybės naudotis transporto priemone konkrečiu sezonu, pvz., transporto priemonę sukomplektavus su įprasto naudojimo padangomis (vasarinėmis) ir numačius jos pristatymo terminą lapkričio 10 d.–kovo 31 d., sutartyje reikia aiškiai numatyti sąlygą dėl tokių padangų pakeitimo paslaugos teikimo, kainos, termino ir kt. teikiamos paslaugos įgyvendinimo sąlygų.

Perkant jau naudotą transporto priemonę, turite būti atidesni,  apdairesni ir atidžiai apžiūrėti daiktą, kurį perkate.

Negalite tikėtis naujos transporto priemonės kokybės ir privalote suprasti, kad įsigijus naudotą transporto priemonę, bus būtina tinkamai ją prižiūrėti ir investuoti lėšas jos techninei būklei palaikyti, taip pat tikėtina, kad reikės atlikti transporto priemonės privalomus dalių pakeitimus ir / ar remonto darbus, o sugedus transporto priemonės dalims – jas keisti. Ką būtina patikrinti?

1. Būtina patikrinti informaciją apie perkamą transporto priemonę. Įvedę transporto priemonės registracijos liudijimo numerį ir / arba valstybinį numerį / identifikavimo numerį (VIN) VĮ „Regitra“ interneto svetainėje ir Policijos departamento kuruojamoje duomenų bazėje, galima patikrinti, ar transporto priemonė nėra ieškoma, ar jai netaikomi tam tikri apribojimui, pvz., areštas. Nuorodos:

▸https://www.eregitra.lt/viesa/paiesk/Index.php;

▸https://www.epolicija.lt/itpr_paieska/transportas_lt.php.

Prieš įsigyjant naudotą transporto priemonę iš užsienio, rekomenduoja pasitikrinti duomenis apie ją kai kurių šalių viešai prieinamose nacionalinėse duomenų bazėse. Taip pat prieš transporto priemonės įsigijimą taip pat siūlytina pasidomėti dėl transporto priemonės eksploatavimo Lietuvoje, pvz., dėl dešiniavairių transporto priemonių registracijos, dujinės įrangos ir kt., taip pat papildomai reikalingų ekspertizių ir mokesčių.

2. Apžiūrėdami transporto priemonę, atidžiai apžiūrėkite tiek jos išorę, tiek vidų, atlikite bandomąjį važiavimą. Pažiūrėkite, ar nėra prarūdijęs kėbulas, patikrinkite, kaip užsidaro visos durys, patikrinkite transporto priemonės išmetamus dūmus (jų spalvą), ar visos pavaros jungiasi ir važiuoja gerai, ypač renkantis automobilį su automatine pavarų dėže, patikrinkite ABS sistemą, šviesas, padangas, ar veikia kondicionierius ir el. langai, ar stiklas neturi įdaužimų, pasukiokite vairą – jokių pašalinių garsų būti negali. Taip pat apžiūrėkite variklį – jis negali būti tepaluotas.
3. Kilus bet kokioms abejonėms dėl transporto priemonės kokybės ir trūkumų, neskubėkite jo įsigyti. Siekiant įsitikinti transporto priemonės būkle ir įvertinti galimas jos remonto išlaidas, siūlytina prieš pirkimą ją patikrinti servise. Ar transporto priemonė yra techniškai tvarkinga ir nėra paslėptų trūkumų, geriausiai įvertins šios srities profesionalai. Siūlytina kreiptis į oficialų autorizuotą tos markės transporto priemonės servisą, nes jie geriausiai išmano konkrečių markių transporto priemonių trūkumus ir turi visą reikalingą įrangą patikrinimui ir diagnostikai.

Jeigu prekė neatitinka kokybės reikalavimų, turite teisę reikalauti, kad:

1. prekė būtų suremontuota arba pakeista (Civilinio kodekso 6.364 (2) straipsnis);
2. proporcingai sumažinta prekės kaina arba nutraukta pirkimo–pardavimo sutartis (Civilinio kodekso 6.364 (3) straipsnis).

Negalite nutraukti sutarties, jeigu trūkumas yra nedidelis. Pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui.

SVARBU! Jeigu prekė pirkta iki 2022 m. sausio 1 d. ir per garantinį laikotarpį paaiškėja prekės trūkumai, turite teisę savo pasirinkimu reikalauti: 1) nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) atitinkamai sumažinti kainą; 4) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Tačiau vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 7 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2014-06-13 iki 2022-01-01).

Taip.

Civilinio kodekso nuostatos neįtvirtina specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, todėl tokiais atvejaisyra taikomos Civilinio kodekso XXIII skyriaus taisyklės, taip pat ir garantijos terminas. 

Pardavėjas ir vartotojas gali susitarti dėl trumpesnio pardavėjo atsakomybės už naudotas prekes termino, šis terminas negali būti trumpesnis negu vieni metai, t. y. pardavėjas ir vartotojas gali susitarti dėl trumpesnio nei 2 metai garantijos pagal įstatymą termino, aiškiai šią aplinkybę nurodant transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje (Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 3 dalis).

Prašymas atlyginti transporto priemonės remonto išlaidas laikytinas reikalavimu atlyginti turtinę žalą (išlaidas), todėl gindamas savo galimai pažeistas teises pirmiausia turite kreiptis į pardavėją ir pasinaudoti 6.364 (1) straipsnyje nurodytomis teisėmis.

Nepavykus pasinaudoti šiame straipsnyje nurodytomis teisėmis, turite teisę į žalos, atsiradusios dėl netinkamos prekės kokybės, atlyginimą, todėl toks reikalavimas būtų įrodinėjimas pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas (Civilinio kodekso 6.245-6.249 straipsniai).

Svarbu! Jeigu transporto priemonė įsigyta iki 2022-01-01, tokiu atveju taikomos Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 7, 9 dalys (redakcija, galiojusi nuo 2014-06-13 iki 2022-01-01). Tokiu atveju, pirmiausia turite teisę pasinaudoti Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 7 dalyje nurodytomis savo teisėmis. Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 9 dalis numato, kad nuostoliais laikomos ir prekės trūkumų pašalinimo išlaidos, jeigu, pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus, trūkumus pašalino pirkėjas ar jo pasitelkti tretieji asmenys. Teisės aktai leidžia reikalauti tokių išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, jeigu pardavėjui per protingą terminą trūkumų nepašalinus juos pašalina vartotojas ar jo pasitelkti tretieji asmenys (Mažmeninės prekybos taisyklių 27.5 punktas). Be to, nuostoliai, kaip nukentėjusiojo asmens padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės; 2) jos yra būtinos; 3) jos yra protingos.

Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 1, 4 dalys).

Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 6 dalis).

Pardavėjas turi užtikrinti, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Taip pat turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui.

Įrodinėjant transporto priemonės trūkumus ir jų apimtį bei pardavėjo atsakomybę už juos, vartotojui siūlytina kreiptis dėl ekspertizės atlikimo į transporto priemonių ekspertizes atliekančias įmones (pvz., BĮ UAB „Transporto mokslinis tiriamasis centras“) arba oficialų gamintojo autorizuotą servisą dėl transporto priemonės apžiūros ir jos kokybės įvertinimo, t. y. kad būtų įvertinta ir pateikta išvada, kuri patvirtintų aplinkybę, kad įvertinus transporto priemonės trūkumus ir pobūdį, jų nebuvo galima pastebėti prieš transporto priemonės įsigijimą ją apžiūrint ir tikrinant, trūkumai egzistavo transporto priemonės pirkimo metu, kad dėl nustatytų trūkumų negalima tinkamai ir saugiai eksploatuoti transporto priemonės, trūkumai buvo nuslėpti nuo vartotojo ir už šiuos trūkumus yra atsakingas pardavėjas.

Atkreiptinas dėmesys, kad dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, turi būti savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui, t. y. dėl natūralios eksploatacijos metu atsiradusių transporto priemonės trūkumų atsakomybė tokiu atveju pereina pirkėjui ir pardavėjas už įprastus transporto priemonės priežiūros ir remonto darbus nėra atsakingas.

1. Tai dažnai fiktyvi transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta su užsienio šalies piliečiu (pavadinimas kilęs iš vokiško sutarties pavadinimo „Kaufvertrag“). Iš užsienio įvežtas naudotas transporto priemones perparduodančios įmonės ar šia veikla besiverčiantys fiziniai asmenys siūlo pirkėjams sudaryti sutartis ne su jais, t. y. pasirašoma pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią tariamai transporto priemonės pardavėjas yra užsienio šalies pilietis, o ne įmonė ar verslininkas, su kuriuo vartotojas mano sudarantis sutartį. Pagal tai pirmasis užsienyje registruotą transporto priemonę įsigyja būtent pirkėjas, o ne iš tiesų transporto priemonę į Lietuvą atvežęs ir parduodantis tarpininkas, kuris nenori figūruoti sandoryje. Taip tikrasis pardavėjas iškrenta iš sandorio grandinės. Pasirašydamas tokią sutartį pirkėjas padeda transporto priemonės pardavėjui nuslėpti pajamas. Dokumente nurodoma, kad transporto priemonės pardavėjas yra užsienietis, jos perpardavėjo duomenys nėra užfiksuoti jokiuose dokumentuose. Už automobilio pardavimą gautas pajamas tikrasis pardavėjas nuslepia, nesumoka priklausančių mokesčių. Tokio pobūdžio sutartys, kuriose nurodomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės (sumažinta įsigijimo kaina, netikri pardavėjo duomenys ir pan.), yra vertintinos kaip suklastotos, o jų įforminimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
2. Vartotojai, pasirašydami tokias sutartis, prisiima tokio sprendimo neigiamas pasekmes, t. y. sutartis yra laikoma sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų – pirkėjo ir fizinio asmens pardavėjo užsienyje, todėl vartotojas iš esmės praranda galimybę įrodyti ir ginti savo, kaip vartotojo, teises, nes sutartis yra sudaryta ne su tikruoju transporto priemonės pardavėju (pvz., įmone, iš kurios vartotojas mano perkantis transporto priemonę), todėl tokia sutartis nėra laikytina vartojimo sutartimi, o kitų įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, vartotojai dažniausiai pateikti negali, dėl to tokio pobūdžio ginčą Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nagrinėti atsisako. 
3. Atsižvelgiant į tai, rekomenduojame įsitikinti, iš ko iš tiesų įsigyjate transporto priemonę ir su kuo sudarote transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, nes prisiimsite tokio sprendimo pasekmes dėl transporto priemonės trūkumų, kreipimosi į galimai fiktyvų pardavėją ir teismą sunkumų.

Transporto priemonės rida nurodoma transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje. Aplinkybę, kokia transporto priemonės rida yra jo įsigijimo metu, galima patikrinti pagal skydelyje nurodytus odometro duomenis, t. y. ši aplinkybė yra nesudėtingai patikrinama.

Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijai nėra priskirta vertinti ridos klastojimo fakto.

Kreipiantis dėl ginčo sprendimo neužtenka nurodyti tik šios aplinkybės – pirma, ginčo nagrinėjimo metu turi būti pateikti įrodymai, kad transporto priemonės ridos neatitikimas reiškia jos klastojimo faktą, nes ridos neatitikimas gali būti nulemtas kitų priežasčių; antra, turi būti patvirtinta, kad būtent pardavėjas suklastojo transporto priemonės ridą.

Atsakomybė už ridos klastojimą numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 306(2) straipsnyje (Transporto priemonės ridos suklastojimas) ir ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos vykdo teisėsaugos institucijos (policija), į kurias vartotojas turi kreiptis, siekdamas pagrįsti šią aplinkybę.

Asmuo atvykęs pasirašo darbų užsakymą ir užsako paslaugas, tačiau po atliktų automobilio remonto darbų, automobilio savininkas pareikalauja grąžinti jam priklausantį turtą. Ar paslaugos teikėjas gali kreiptis į institucijas dėl remonto sutartį pasirašiusio asmens patraukimo atsakomybėn ir prašyti atlyginti sutarties vykdymo išlaidas? 

Rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti (Civilinio kodekso 6.672 straipsnis). Todėl jeigu automobilio remonto paslaugą užsakė ne automobilio savininkas, o kitas asmuo, nagrinėjant ginčus dėl automobilio remonto vertinama:

1. kas buvo paslaugos užsakovas (kieno vardu pasirašoma užsakymo paraiška ir kiti dokumentai),
2. kieno interesais minėtas asmuo veikė,
3. ir kas sumokėjo už atliktas paslaugas.

Nagrinėjamu atveju, jeigu iš ginčo aplinkybių paaiškėtų, kad asmuo užsakė automobilio remonto paslaugas savo asmeniniams ir buitiniams ar jo šeimos poreikiams tenkinti, t. y. paslaugą užsakė ne atstovaudamas automobilio savininko interesus ir veikdamas jo vardu, minėtas asmuo ir būtų laikomas paslaugos užsakovu. Šiame kontekste pažymėtina, kad kiekvienas ginčas Tarnyboje sprendžiamas individualiai ir ginčo nagrinėjimo metu vertinami rašytiniai ir (ar) daiktiniai įrodymai, prezumpcijos, vadovaujamasi teismų praktika ir kita.

Privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros tikslas – įvertinti transporto priemonių techninę būklę vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais Techniniais motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimais, siekiant užtikrinti, kad jas būtų saugu naudoti viešajame eisme ir kad jos atitiktų eismo saugumo ir aplinkos apsaugos reikalavimus.

Galiojanti techninė apžiūra nereiškia, kad transporto priemonė neturi paslėptų defektų, nes atliekant techninę apžiūrą yra atliekama vizuali transporto priemonės apžiūra, ji nėra ardoma ir tikrinamos visos dalys ir jų veikimas. Privalomoji techninė transporto priemonės apžiūra nėra skirta atskleisti visus galimus transporto priemonės trūkumus, ji skirta tik įvertinti transporto priemonės būklę saugumo požiūriu, suteikiant galimybę ją naudoti eisme, todėl ir techninius reikalavimus atitinkanti transporto priemonė gali būti pripažinta neatitinkanti kokybės reikalavimų.

Bendroji civilinių teisių gynimo įgyvendinimo taisyklė yra ta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka ir būdais gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos (Civilinio kodekso 1.138 straipsnis). Tačiau įstatyme įtvirtinta ir teisė asmeniui ginant savo civilines teises panaudoti savigyną. Jos įgyvendinimą reglamentuojančio Civilinio kodekso 1.139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savigyna leidžiama tik šio kodekso nustatytais atvejais. Taigi savigyna yra įteisintas, t. y. įstatymu pagrįstas ir tik jo nustatytais atvejais taikomas, prievartinis savo teisės įgyvendinimas jėga. Viena iš civilinės teisės reglamentuojamų savigynos priemonių – tai daikto sulaikymo teisė.

Atkreiptinas dėmesys, kad prievoliniuose santykiuose kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą įtvirtinta Civilinio kodekso 6.69 straipsnyje. Kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę (nurodyto straipsnio 1 dalis).

Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas (Civilinio kodekso 4.229 straipsnio 1 dalis).

Daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai:

1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką;

2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs);

3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą;

4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas.

Jeigu paslaugų teikėjas prieš sudarant automobilio gedimo diagnostikos paslaugos sutartį aiškiai ir suprantamai suteikė būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie paslaugą bei jos specifiką, turinčią įtakos Jūsų apsisprendimui gauti techninio aptarnavimo ir remonto paslaugą, ir nurodė, kad vienas iš galimų šios 1 val. trukmės diagnostikos rezultatų gali būti ir atsakymas, kad konkrečiam gedimo nustatymui reikalinga išsamesnė / papildoma diagnostika ir Jūs su minėtomis sąlygomis sutikote, tokiu atveju grąžinti už suteiktą paslaugą pinigų paslaugų teikėjas neprivalo ir paslauga būtų laikoma suteikta tinkamai. 

Kiekvienas ginčas Tarnyboje sprendžiamas individualiai ir ginčo nagrinėjimo metu vertinami rašytiniai ir (ar) daiktiniai įrodymai, prezumpcijos, gedimo pobūdis, vadovaujamasi teismų praktika ir kita.

• Jeigu nutraukiate sutartį dėl daikto netinkamos kokybės, pardavėjas privalo Jums grąžinti sumokėtą kainą.
• Netinkamos kokybės daikto grąžinimo išlaidos tenka pardavėjui.
• Pardavėjas, grąžindamas Jums sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių.
• Pažymėtina, kad pripažinus, jog Jūs turite teisę nutraukti su paslaugos teikėju (rangovu) sudarytą sutartį ir susigrąžinti už netinkamos kokybės paslaugas sumokėtus pinigus, paslaugos teikėjui kyla ne tik pareiga įvykdyti Jūsų reikalavimą, susijusį su pinigų grąžinimu, bet paslaugos teikėjas, be kita ko, įgyja ir teisę susigrąžinti Jums sumontuotas detales, tačiau detalių susigrąžinimo veiksmus (išmontavimą ir kt.) iš esmės turite atlikti savo sąskaita.

Kiekvienas ginčas Tarnyboje sprendžiamas individualiai ir ginčo nagrinėjimo metu vertinami rašytiniai ir (ar) daiktiniai įrodymai, prezumpcijos, gedimo pobūdis, vadovaujamasi teismų praktika ir kita.

KELEIVIŲ TEISĖS

Atšaukus skrydį oro bendrovė privalo Jums išmokėti kompensaciją, kurios dydis priklauso nuo skrydžio atstumo:

• iki 1500 km – 250 EUR;
• daugiau nei 1500 km ES viduje ir nuo 1500 iki 3500 km skrendant kitur – 400 EUR;
• didesnio atstumo atveju – 600 EUR.

Kompensacija nepriklauso:

1. jei skrydis atšauktas dėl ypatingų aplinkybių, kurių nėra galimybės išvengti (pvz., nepalankios oro sąlygos, pavojus saugumui, oro eismo valdymo sprendimai ir pan.);
2. jei Jums buvo pranešta apie atšaukimą daugiau kaip prieš dvi savaites iki išvykimo dienos ir ne mažiau kaip prieš septynias dienas iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko;
3. buvo pasiūlyta keliauti kitu maršrutu, išvykstant ne daugiau kaip dviem valandomis anksčiau už numatytą išvykimo laiką ir atvykti į galutinę paskirties vietą mažiau kaip keturiomis valandomis vėliau už tvarkaraštyje numatytą atvykimo laiką.

Atidėjus skrydį Jūs taip pat turite teisę į kompensaciją, jei dėl atidėto skrydžio galutinę paskirties vietą pasiekėte trimis ar daugiau valandomis vėliau nei buvo numatytas oro bendrovės atvykimo laikas. Kompensacija nepriklauso, jei skrydis buvo atidėtas dėl ypatingų aplinkybių.

Vežėjas atsako už žalą, atsiradusią sunaikinus, praradus arba sugadinus įregistruotą bagažą, jeigu atsitikimas, kuris buvo sunaikinimo, praradimo arba sugadinimo priežastis, įvyko orlaivyje arba bet kuriuo kitu laikotarpiu, per kurį vežėjas buvo atsakingas už įregistruotą bagažą (vadovaujantis Monrealio konvencija).

1. Bagažo sugadinimo atveju pirmiausia oro uoste reikėtų užpildyti specialios formos dokumentą dėl bagažo „Property Irregularity Report“ (PIR) ir pasilikti kopiją sau.
2. Tuomet dėl kompensacijos rašytine pretenzija reikėtų kreiptis į aviakompaniją. Kartu su pretenzija svarbu pateikti įlaipinimo kortelės kopiją, bagažo etikečių kopijas, PIR ir informaciją apie bagažo sugadinimą (bagažo pažeidimų nuotraukas, jei lagaminas buvo taisytas, pateikti mokėjimo dokumentus pagrindžiančius taisymo kainą, jei lagaminas nepataisomas – tai pagrindžiančią taisyklos pažymą ir pan.). Pretenziją aviakompanijai svarbu pateikti ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai buvo užfiksuotas pažeidimo faktas oro uoste.
3. Ginčo su aviakompanija nepavykus išspręsti taikiai, reikėtų raštu kartu su turimais įrodymais kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (jei aviakompanija registruota Lietuvoje) arba į Tarnybos padalinį Europos vartotojų centrą (jei aviakompanija registruota kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje).

Jei Jums buvo suteiktos netinkamos kokybės montavimo paslaugos, darbų rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultato trūkumus, turite per sutartyje nustatytus terminus (kai nėra nustatytas garantinis terminas, darbų rezultato trūkumai turi būti nustatyti per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato perdavimo, jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato kitokio termino) savo pasirinkimu pareikšti vieną iš reikalavimų(Civilinio kodekso 6.678, 6.666, 6.665 straipsniai):

1. neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą;
2. atitinkamai sumažinti darbų kainą;
3. arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje ir kita;
4. arba pareikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas.

Šiuo atveju turite raštu kreiptis į paslaugos teikėją ir išdėstyti savo pasirinktą reikalavimą. Jei per 14 kalendorinių dienų nuo raštiško kreipimosi į paslaugos teikėją Jums nebus pateiktas rašytinis atsakymas, arba gautas atsakymas Jūsų netenkins, turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo nagrinėjimo.

Keliaujant autobusu (daugiau kaip 250 km ir kai keleivių įlaipinimo arba išlaipinimo vieta yra valstybės narės teritorijoje), kai vežėjas atšaukia vežimą ar vėluojama išvykti daugiau kaip 120 minučių, arba parduota daugiau bilietų nei yra vietų – turite teisę atgauti sumokėtus pinigus ir, jei reikia, nemokamai grįžti į pradinį maršruto tašką arba pirmai progai pasitaikius panašiomis sąlygomis nemokamai išvykti į paskirties vietą.

1. Jei pasirenkate už bilietą sumokėtos sumos grąžinimą, šis mokėjimas vežėjo turi būti atliktas per 14 dienų po pasiūlymo pateikimo ar prašymo gavimo dienos.
2. Tuo atveju, kai vežėjas nepasiūlo pirmiau nurodytų alternatyvų, kartu su teise atgauti sumokėtus pinigus taip pat turite teisę gauti 50 proc. bilieto kainos sudarančią kompensaciją, kuri turi būti išmokėta per mėnesį nuo prašymo dėl kompensacijos pateikimo dienos.
3. Taip pat, jei kelionė autobusu (daugiau kaip 250 km) pagal tvarkaraštį turėjo trukti ilgiau kaip 3 valandas, o išvykti vėluota daugiau kaip 90 minučių arba reisas iš viso buvo atšauktas, turite teisę gauti maitinimą ir gaiviųjų gėrimų (proporcingai laukimo ar vėlavimo laikui) ir apgyvendinimą tuo atveju, jei būsite priversti likti nakvoti. Pažymėtina, kad turite teisę į apgyvendinimą ne ilgiau kaip 2 nakvynėms ir ne daugiau kaip 80 EUR už nakvynę.
4. Atkreipiame dėmesį, kad vežėjai neprivalo padengti apgyvendinimo išlaidų, jeigu vėluojama dėl sudėtingų oro sąlygų ar gaivalinių nelaimių.

Jei pagrįstai manote, kad dėl traukinio vėlavimo galutinę atvykimo vietą pasieksite vėliau nei po valandos, turite teisę nedelsiant pasirinkti:

1) susigrąžinti visą bilieto kainą (tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis buvo sumokėta);

2) pasirinkti važiuoti kitu reisu ar maršrutu, esant panašiomis sąlygomis ir ankščiausiai galimybei;

3) važiuoti kitu reisu ar maršrutu panašiomis sąlygomis vėlesne, keleiviui patogia, data.

Svarbu paminėti, kad neprarasdamas teisės į transportą, iš geležinkelio įmonės taip pat galite reikalauti kompensacijos už vėlavimą, jei dėl traukinio vėlavimo pinigai už bilietą nebuvo grąžinti. Minimali kompensacija yra 25 proc. bilieto kainos tuo atveju, kai vėluojama nuo 60 iki 119 minučių ir 50 proc. tuo atveju, kai vėluojama 120 ar daugiau minučių.

Grąžinimas už bilietą ar kompensacija turi būti sumokama per vieną mėnesį nuo Jūsų prašymo pateikimo vežėjui dienos.

Be kita ko, tuo atveju, jei traukinys vėluoja ilgiau nei valandą, taip pat turi būti nemokamai pasiūlytas maistas bei gaivieji gėrimai (atsižvelgiant į laukimo laiką ir jei jų yra traukinyje ar stotyje); esant fizinei galimybei, turi būti pasiūlytas viešbutis ar kita apgyvendinimo vieta ir transportas iš stoties į apgyvendinimo vietą. Jei traukinys sustabdytas kelyje, esant fizinei galimybei, turi būti pasiūlytas transportas nuo traukinio iki geležinkelio stoties, alternatyvios išvykimo vietos ar iki galutinės atvykimo vietos.

Jei dėl traukinio vėlavimo patyrėte papildomų nuostolių, taip pat turite teisę kreiptis į vežėją dėl šių nuostolių atlyginimo, tačiau tokiu atveju svarbu pagrįsti papildomai patirtus nuostolius konkrečiais įrodymais.

Kai laivu vežimo paslauga atšaukiama ar išvykimas iš uosto terminalo atidedamas ilgiau kaip 90 minučių, turite teisę pasirinkti:

1. kuo ankščiau vykti į galutinę atvykimo vietą kitu maršrutu panašiomis sąlygomis
2. ar atgauti už bilietą sumokėtus pinigus ir, atitinkamais atvejais, nemokamą grįžimo į pradinę išvykimo vietą paslaugą.

Pažymėtina, kad jei pasirenkate susigrąžinti pinigus už bilietą, mokėjimas turi būti atliekamas per 7 dienas.

Jei galutinę paskirties vietą pasiekėte vėliau nei buvo numatyta vežimo sutartyje, taip pat turite teisę reikalauti kompensacijos. Minimali kompensacija siekia 25 proc. bilieto kainos, jei vėluojama 1 valandą (kai kelionė trunka 4 valandas); 2 valandas (kai kelionė trunka 4 valandas, bet neviršija 8 valandų); 3 valandas (kai kelionė trunka ilgiau negu 8 valandas, bet neviršija 24 valandų); 6 valandas (kai kelionė trunka ilgiau nei 24 valandas). Kai vėlavimas dvigubai viršija aukščiau minėtą laiką (pavyzdžiui, vėluojama 2 valandas, kai kelionė trunka 4 valandas) kompensuojama 50 proc. bilieto kainos. Kompensacija turi būti išmokama per mėnesį.

Jums priklauso ir pagalba. Kai vežėjas numato, kad vežimo paslauga bus atšaukta arba išvykimas atidėtas ilgiau nei 90 minučių, Jums turi būti nemokamai pasiūloma: užkandžių, patiekalų ar gaiviųjų gėrimų (jei jų yra bei atsižvelgiant į laukimo laiką); nakvynė laive ar sausumoje ir transportas. Pažymėtina, kad nakvynės sausumoje išlaidos vienam keleiviui neturi viršyti 80 EUR už naktį, taip pat kompensuojamos ne daugiau kaip 3 naktys.

Jeigu nesutinkate, kad automobilio nuomos metu padarėte automobiliui žalą, pirmiausia turite raštu kreiptis į paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Paslaugų teikėjas privalo atsakyti per 14 dienų nuo Jūsų kreipimosi gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas nesutinka tenkinti Jūsų reikalavimus, arba per 14 dienų atsakymo nepateikia, turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo išnagrinėjimo vartojimo ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

Atkreipiame dėmesį, kad nuomojantis automobilį svarbu:

1. Atidžiai jį apžiūrėti, įvertinti, ar nėra automobilio pažeidimų (trūkumų).
2. Radus automobilio pažeidimus (trūkumus) svarbu yra juos užfiksuoti automobilio priėmimo–perdavimo dokumente, darant nuotraukas, filmuojant.
3. Jeigu automobilis yra grąžinamas ne darbo metu ir automobilis nebūna kartu su darbuotoju apžiūrimas, įvertinamas ir nėra užpildomas automobilio grąžinimo (priėmimo–perdavimo) dokumentas, svarbu yra fiksuoti automobilio būklę paliekant automobilį, t. y. grąžinus automobilį paslaugos teikėjui, rekomenduojame padaryti nuotraukų, vaizdo įrašų, kuriuose matytųsi nuotraukų darymo laikas ir iš kurių būtų galima identifikuoti, kad juose yra užfiksuotas išsinuomotas automobilis.

Vartotojų ir finansų įstaigų ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja Lietuvos bankas (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos bankas nagrinėja vartotojų ginčus su draudimo, finansinių paslaugų ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, taip pat iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė (Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalis).

Jeigu Jūsų netenkina draudimo, paskolų, investavimo ar kitos finansinės paslaugos, arba Jūs abejojate, kad paslaugos teikiamos pagal sutarties sąlygas, pirmiausia turėtumėte kreiptis į finansinių paslaugų teikėją raštu, nurodant ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą. Nepavykus ginčo su finansinių paslaugų teikėju išspręsti taikiai, arba per 14 kalendorinių dienų negavus paslaugų teikėjo atsakymo, Jūs turite teisę kreiptis į Lietuvos banką. Kreipimosi tvarką rasite nuorodoje: http://www.lb.lt/gincai

Vartotojų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų arba pašto paslaugos teikėjų ginčus dėl Elektroninių ryšių įstatymo ir Pašto įstatymo reglamentuojamų santykių nagrinėja Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Jeigu Jūsų netenkina aukščiau nurodytų paslaugų kokybė arba Jūs abejojate, kad paslaugos teikiamos pagal sutarties sąlygas, pirmiausia turėtumėte kreiptis į paslaugų teikėją, su kuriuo esate pasirašęs paslaugų teikimo sutartį. Prašyme Jūs turite aiškiai išdėstyti esminius prašymo dalykus, išaiškinti, ko konkrečiai pageidaujate. Nepavykus ginčo su paslaugos teikėju išspręsti taikiai, arba per 14 kalendorinių dienų negavus paslaugų teikėjo atsakymo, Jūs turite teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą. Kreipimosi tvarką rasite https://www.rrt.lt/.

Gyvenamosios paskirties patalpos nuo negyvenamųjų paskirčių patalpų pastatuose turi būti atskirtos atitvaromis, turi turėti atskirus įėjimus ir atskirtas (atjungimo ventiliais, apskaitos prietaisais, sklendėmis ir pan.) inžinerines sistemas.

Gyvenamosios paskirties patalpoms keliami papildomi reikalavimai dėl automobilių stovėjimo vietų, buto insoliacijos, vaikų žaidimų aikštelių, garso izoliacijos:

• naujam butui turi būti skiriama 1 vieta automobiliams statyti. Tačiau tam tikrais reglamentuotais atvejais minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius savivaldybės tarybos sprendimu gali būti mažinamas arba didinamas;
• butai negali būti cokoliniame ir požeminiame pastato aukšte, išskyrus tuos atvejus, kai buto perimetro bent vienoje (iš 4) kraštinėje žemės paviršius ties buto siena yra žemiau negu grindų lygis, o buto kambarių insoliacija atitinka reikalavimus;
• insoliacija: kiekviename 1–3 kambarių bute turi būti bent vienas, o 4 ir daugiau kambarių butuose – 2 gyvenamieji kambariai, kuriuose tarp kovo 22 d. ir rugsėjo 22 d. galimos nepertraukiamos insoliacijos laikas ne trumpesnis kaip 2 valandos. Senamiesčiuose ir miestų centruose su perimetriniu užstatymu – ne trumpesnis kaip 1,5 valandos; 
• vaikų žaidimų aikštelės: sklype turi tilpti vaikų žaidimo aikštelė, elementari sporto aikštelė paaugliams ir vieta ramiam vyresnio amžiaus namo gyventojų poilsiui. Tam gali būti naudojamas želdynų plotas. Projektuojamos vaikų žaidimo aikštelės plotas skaičiuojamas vertinant butų skaičių.

Minimalus leistinas projektuojamos vaikų žaidimo aikštelės plotas turi būti ne mažesnis kaip 50 m². Vaikų žaidimo aikštelė turi būti projektuojama ne arčiau kaip 10 m nuo buitinių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo konteinerių aikštelių, automobilių stovėjimo aikštelių ir gatvių.

 Naujai projektuojamų daugiabučių vidaus aplinkos garso klasė turi būti ne žemesnė kaip C, taip pat ir keičiant negyvenamosios patalpos paskirtį į gyvenamąją (butų) paskirtį, apsaugos nuo triukšmo kokybė turi atitikti ne žemesnes atitinkamų rodiklių vertes, taikomas C garso klasei.

Jungtinės veiklos sutartimi sudaromas bendro pobūdžio susitarimas kooperuojant lėšas, turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ir sukurti (ateityje) bendrą dalinę nekilnojamojo daikto nuosavybę. Svarbu pažymėti, kad pasirašius tokio pobūdžio sutartį, tampate lygiaverčiu partneriu su statytoju, sutikdami investuoti savo turtą, darbą, žinias bei kreditines lėšas panaudoti nekilnojamo turto statybai. Todėl tokie tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai nėra traktuojami vartojimo santykiais, kurie būtų priskirtini nagrinėti VVTAT. Tokie ginčai nagrinėjami šalių susitarimu arba teismine tvarka.

Negyvenamosios paskirties patalpoms gali būti nustatomi kitokie reikalavimai nei butams, pavyzdžiui, nenustatoma norminė garso klasė, numatomas mažesnis automobilių stovėjimo vietų skaičius, mažesnė priklausomųjų želdynų norma, neįrengiamos vaikų žaidimo aikštelės, sporto aikštelės bei kita gyventojams svarbi infrastruktūra. Be to, gyvenamosios paskirties pastatų sklypai turi būti pritaikyti gyventojų rekreacijai, namų ūkio reikmėms bei privažiavimams.

Pastatų naudojimo priežiūrą vykdo savivaldybių administracijos. Jų įgalioti atstovai už statinio ar patalpų naudojimą ne pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą paskirtį gali skirti baudą. Paaiškėjus, kad statinys naudojamas pažeidžiant Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus ar naudojamas ne pagal paskirtį,  (išskyrus atvejus, kai statinys (jo patalpos) naudojamas (naudojamos) ne pagal paskirtį LR Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka), gali tekti sumokėti nuo 140 iki 1 500 eurų baudą, už pakartotinai padarytą tokį nusižengimą – nuo 200 iki 3 000 eurų. Juridiniams asmenims už tokius pažeidimus baudos kur kas didesnės: nuo 1 448 iki 7 240 eurų, o už pakartotinai padarytą pažeidimą – nuo 2 896 iki 8 688 eurų.

Šiuo atveju, žalą, padarytą asmeniui, turtui privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

Vartotojas turėtų pagrįsti patirtų nuostolių dydį, pateikdamas palto įsigijimo dokumentą ar kitą prekės vertę įrodantį dokumentą ir išdėstyti savo reikalavimą paslaugos teikėjui raštu. Paslaugos teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir, jei nesutinka su vartotojo reikalavimu, privalo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Vartotojas, nesutikdamas su paslaugos teikėjo atsakymu, turi teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

ĮVERTINKITE, kokia informacija apie paslaugą ir jos rezultatą buvo pateikta prieš sudarant sutartį su paslaugos teikėju (Civilinio kodekso 6.719 straipsnio 1 dalis).

FIKSUOKITE nekokybiškai suteiktų paslaugų rezultatus (pvz., nuotraukos prieš ir po paslaugos suteikimo, filmuota medžiaga ir pan.). Taip bus lengviau pagrįsti nekokybiškai suteiktos paslaugos faktą.

Jeigu Jums buvo suteikta nekokybiška grožio procedūra (paslauga), galite prašyti:

1. neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą;
2. atitinkamai sumažinti paslaugų kainą;
3. ar atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas.

Jei dėl nekokybiškos paslaugos patyrėte žalą sveikatai, Jūs taip pat turite teisę reikalauti atlyginti dėl to patirtus nuostolius, kuriuos privalu pagrįsti įrodymais (pvz., gydytojo išrašu, receptu, vaistų apmokėjimo dokumentu ir pan.).

Šiuo atveju pirmiausia turite raštu kreiptis į paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimą. Jeigu paslaugų teikėjas per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos vartotojui atsakymo nepateikia, arba nesutinka tenkinti vartotojo reikalavimo, vartotojas turi teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo nagrinėjimo vartojimo ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

Dėl grožio paslaugų teikėjų vykdomos veiklos atitikimo higienos ir kitiems teisės aktuose įtvirtintiems privalomiesiems reikalavimams įvertinimo vartotojai turi teisę kreiptis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuris vykdo minėtų paslaugų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę.

1. Asmens sveikatos priežiūros (gydymo) paslaugas gali teikti tik licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai turintys asmens sveikatos priežiūros specialistai (pagal atitinkamą profesinę kvalifikaciją) asmens sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licenciją verstis asmens sveikatos priežiūros veikla.
2. Grožio paslaugoms yra reikalingas leidimas-higienos pasas.

Vis dėlto praktikoje pasitaiko tam tikrų situacijų, kai procedūros, atliekamos grožio salone, gali būti vertinamos ne tik kaip grožio paslaugos, bet ir kaip asmens sveikatos priežiūros paslaugos.

Taigi, tuo atveju, jei paslauga yra pristatoma kaip gydanti tam tikras ligas arba grožio procedūros atlikimo metu yra naudojami vaistai, gydymo įranga, ar naudojama bet kuri kita medicininė procedūra, kai sveikatos priežiūros specialistas, siekdamas diagnozuoti, gydyti ar koreguoti organų ir jų sistemų funkciją, medicinos prietaisais veikia paciento audinius ir (ar) organus, pažeisdamas audinių ir (ar) organų vientisumą arba jo nepažeisdamas (invazinė ir (ar) intervencinė procedūra), tokia paslauga turėtų būti vertinama kaip asmens sveikatos priežiūros (gydymo) paslauga ir neturėtų būti teikiama grožio salone.

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainės www.vaspvt.gov.lt nuorodoje „Licencijos“ yra paskelbta aktuali informacija apie įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų turimų licencijų galiojimą, sustabdymą ar panaikinimą, kur galima patikrinti ir rasti tikslią informaciją apie tai, ar konkretus fizinis ar juridinis asmuo turi teisę teikti tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas.

3. Žalos atlyginimas (kai suteikta invazinė grožio paslauga ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje.

Jeigu vartotojui grožio salone buvo suteikta invazinė (naudojant adatas ir vaistus, tokius, kaip botulinas, hialuronas ir pan.), t. y. asmens sveikatos priežiūros paslauga ir vartotojas patyrė žalą, tai ginčas kilęs tarp vartotojo ir paslaugų teikėjo dėl žalos atlyginimo turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Vartotojas, manantis, kad energetikos įmonė netinkamai paskaičiavo mokestį už suteiktas paslaugas, visų pirma privalo raštu kreiptis į energetikos įmonę ir nurodyti savo reikalavimus. Vartotojas privalo kreiptis į įmonę ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kada sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą.

Energetikos įmonė privalo išnagrinėti energijos vartotojo kreipimąsi ne vėliau kaip per 30 dienų nuo energijos vartotojo kreipimosi gavimo dienos ir pateikti energijos vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais, kurių kopijos privalo būti pridėtos prie atsakymo.

Jeigu įmonė netenkina vartotojo reikalavimų arba juos tenkina iš dalies, vartotojas turi teisė kreiptis į Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą dėl ginčo nagrinėjimo alternatyvia (ne teismo) tvarka: https://www.regula.lt/Puslapiai/default.aspx

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, iš sutartinių santykių kylančius vartotojo ar abonento ir geriamojo vandens tiekėjo, garantinio vandens tiekėjo, paviršinių nuotekų tvarkytojo  ginčus dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, garantinių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, laikino atjungimo nuo (prijungimo prie) geriamojo vandens tiekimo tinklų paslaugų kainų ir jų taikymo ne teismo tvarka sprendžia Valstybinė energetikos reguliavimo taryba. Kitus vartotojo ir geriamojo vandens tiekėjo, garantinio vandens tiekėjo ginčus ne teismo tvarka sprendžia Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Vartotojas, manantis, kad geriamojo vandens tiekėjas, garantinis vandens tiekėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, pirmiausia privalo raštu kreiptis į geriamojo vandens tiekėją, garantinį vandens tiekėją ir nurodyti savo reikalavimus. Neišsprendus ginčo tarpusavio sutarimu, vartotojas dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka turi teisę kreiptis į:

1. Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą, jeigu ginčas kilo dėl kainų ir jų taikymo;
2. arba į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl kitų iš sutarties vykdymo kilusių ginčų.

Vadovaujantis Teisinio metrologinio reglamentavimo sritims priskirtų matavimo priemonių ir jų grupių ir laiko intervalų tarp periodinių matavimo priemonių patikrų sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 4-523, šalto vandens skaitikliams butuose ir individualiuose namuose metrologinės patikros galiojimo laikas nustatytas 6 metai.

Vadovaujantis Teisinio metrologinio reglamentavimo sritims priskirtų matavimo priemonių ir jų grupių ir laiko intervalų tarp periodinių matavimo priemonių patikrų sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 4-523, šalto vandens skaitikliams butuose ir individualiuose namuose metrologinės patikros galiojimo laikas nustatytas 6 metai.

Jeigu geriamojo vandens skaitiklio metrologinės patikros laikas pasibaigęs, o vartotojas atsisako įleisti geriamojo vandens tiekėjo įgaliotą atstovą, pateikusį geriamojo vandens tiekėjo įgalioto asmens pasirašytą prašymą ir geriamojo vandens tiekėjo išduotą darbo pažymėjimą su darbuotojo nuotrauka, vardu, pavarde, pareigomis, darbo dienomis nuo 8 iki 20 val. į butą (patalpas) ar bendrojo naudojimo patalpas skaitikliui pakeisti, sunaudoto geriamojo vandens kiekis nuo atsisakymo įleisti dienos skaičiuojamas taikant vidutinį savivaldybėje sunaudojamo vandens kiekį, padauginus iš koeficiento 2. Vidutinis savivaldybėje sunaudojamo vandens kiekis yra skelbiamas geriamojo vandens tiekėjo interneto tinklalapyje.

Vartotojas turi teisę prašyti geriamojo vandens tiekėją atlikti geriamojo vandens apskaitos prietaisų metrologinę neeilinę patikrą, jeigu įtaria, kad naudojamojo apskaitos prietaiso rodmenys neteisingi arba neatitinka jiems nustatytų reikalavimų. Nuėmus geriamojo vandens apskaitos prietaisą, turi būti patikrinama, ar neužterštas mechaninėmis dalelėmis apsauginis tinklelis. Jeigu atlikus neeilinę patikrą nustatoma, kad apsauginis tinklelis nebuvo užterštas ir apskaitos prietaisas atitinka jam nustatytus metrologinius reikalavimus, neeilinei patikrai patirtas geriamojo vandens tiekėjo sąnaudas turi apmokėti vartotojas. Tuo atveju, kai neeilinės geriamojo vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros metu nustatoma, kad neteisingi apskaitos prietaiso rodmenys ar apsauginis tinklelis užterštas ir dėl to buvo išmatuotas padidintas geriamojo vandens kiekis, geriamojo vandens tiekėjas atlygina vartotojui nuostolius Civiliniame kodekse nustatyta tvarka.

Turite nedelsiant raštu kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, nurodant:

1. kur, kada ir koks ne maisto produktas įsigytas;
2. kokie pavojai pastebėti;
3. pageidautina pridėti produkto, pakuotės ir ženklinimo nuotraukas.

Reaguodama į pateiktą informaciją, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atliks patikrinimą nurodytoje įmonėje ir, nustačiusi pažeidimų, taikys administracines arba rinkos ribojimo priemones.

Papildomai pažymime, kad informaciją apie Europoje aptiktus nesaugius ne maisto produktus galima rasti ES skubaus keitimosi informacija apie pavojingus vartotojų sveikatai gaminius sistemoje (Safety Gate RAPEX) nuorodoje https://ec.europa.eu/consumers/consumers_safety/safety_products/rapex/alerts/, taip pat Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos puslapyje www.vvtat.lt.

Kilus įtarimų, ar rinkoje esanti medicinos priemonė yra saugi, galite kreiptis konsultacijos į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba) adresu: A. Juozapavičiaus g. 9,  Vilnius, LT-09311, arba tel. (85) 2615177, el. paštu: [email protected].

Akreditavimo tarnyba savo interneto svetainės www.vaspvt.gov.lt skyriuje „Medicinos priemonės (prietaisai) (pagal ES direktyvas)“ pateikia daugiau informacijos apie medicinos priemonėms taikomus reikalavimus. Be to, šioje svetainėje skelbiama informacija apie rinkoje aptiktas nesaugias medicinos priemones. Šią informaciją galite rasti pagal nuorodą: http://www.vaspvt.gov.lt/node/115

Visą informaciją apie Lietuvoje akredituotas laboratorijas (jų akreditacijos sritis) galite rasti Nacionalinio akreditacijos biuro internetiniame puslapyje adresu: http://db.nab.lt/ais/accreditation.

Ne. Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, gamintojas,  pardavėjas,  paslaugos  teikėjas  vartotojams  privalo  valstybine  kalba  suteikti Civiliniame  kodekse  ir  kituose  teisės  aktuose  nustatytą  informaciją  ir  teisės  aktų  nustatyta  tvarka  ženklinti prekes. Pagal Civilinio kodekso 6.228(6) straipsnio 1 dalį, prieš sudarydamas vartojimo sutartį, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją, o to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pareiga įrodyti, kad informacija pagal šį straipsnį yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui. Verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius. Atsižvelgiant į pateiktą informaciją, Lietuvoje prekės turi būti pardavinėjamos su instrukcijomis lietuvių kalba.

Kainų reguliavimas laisvoje rinkoje yra išimtinis dalykas, todėl tuo atveju, kai nėra vykdomas konkrečių prekių ar paslaugų teisinis reguliavimas, pardavėjai ar paslaugų teikėjai patys savo nuožiūra gali nusistatyti žemesnę ar didesnę prekės ar paslaugos kainą, tačiau vartotojai negali būti klaidinami.

Todėl jeigu turite pagrįstų įtarimų, kad komercinės veiklos subjektas galimai vykdo nesąžiningą veiklą ir klaidina vartotojus, maloniai prašytume Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai pateikti pasirašytą prašymą ir pridėti prašyme nurodytus įtarimus pagrindžiančius įrodymus (prekės kainos nuotrauka prieš skelbiant akciją, prekės kaina akcijos metu, dabartinė prekės kainos nuotrauka ir kt.), nurodyti tikslias datas, kada visa tai buvo užfiksuota, nurodyti parduotuvės pavadinimą ir adresą.

Pasirašytą prašymą reikėtų pateikti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai adresu: Vilniaus g. 25, LT-01402 Vilnius  arba elektroniniu paštu [email protected] (pasirašytą ir skenuotą).

Gavusi vartotojo prašymą, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba inicijuos preliminarų tyrimą, kurio metu bus tiriama, ar bendrovės veikloje yra nesąžiningos komercinės veiklos požymių. Pavyzdinę prašymo formą galite rasti nuorodoje.

1. Jei prekė parduota kita kaina nei buvo nurodyta arba nebuvo pritaikyta skelbiama nuolaida, turite užfiksuoti nurodytą prekės kainą / skelbimą ir su pirkimo kvitu nedelsiant raštu kreiptis į pardavėją, nurodant savo reikalavimą (pavyzdžiui, grąžinti permoką).
2. Jeigu pardavėjas atsisako tenkinti Jūsų reikalavimą arba per 14 kalendorinių turite raštu kreiptis į pardavėją su savo reikalavimu bei apie pastebėtus kainų nurodymo neatitikimus raštu pranešti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, nurodant prekybos vietą, kainą / skelbimą ir kitą reikšmingą informaciją apie vykdomą galimai nesąžiningą komercinę veiklą.

1. Reklama telefonu, telefaksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik vartotojo sutikimu arba jo prašymu.
2. Draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas šio asmens nesutikimas (Reklamos įstatymo 13 straipsnis).

Vartotojai, kurie gauna komercinės veiklos subjekto reklamą, nors nėra davę sutikimo tokią reklamą gauti, turi teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, pateikdami pasirašytą prašymą ir pridėdami nepageidaujamos reklamos teikimą pagrindžiančius įrodymus (elektroninio laiško kopiją, SMS žinutės nuotrauką, pokalbių telefonu išklotinę ar pan.). Prašymo Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai formą rasite šioje nuorodoje.

1. Reklama telefonu, telefaksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik vartotojo sutikimu arba jo prašymu.
2. Draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas šio asmens nesutikimas (Reklamos įstatymo 13 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada teikiant reklamą yra reikalaujama turėti išankstinį vartotojo sutikimą ir kada draudžiama teikti reklamą. Todėl reklama, teikiama ant namo durų rankenos arba už automobilių valytuvų, nors ir nepageidaujama, bet nėra draudžiama.

Politinė reklama neturi reklamai būdingų požymių, t. y. skleidžiama informacija nėra nesusijusi su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla ir neskatina vartotojų įsigyti prekių ar naudotis teikiamomis paslaugomis, Reklamos įstatymas politinės reklamos atžvilgiu netaikytinas.

Todėl politinės reklamos teikimas vartotojui telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu nebūtų laikomas Reklamos įstatymo pažeidimu.

Ar komercinės veiklos subjektas gali reklamoje naudoti fizinio asmens (vartotojo) atvaizdą, jei nėra gavęs vartotojo sutikimo?

1. Reklama yra draudžiama, jeigu joje be fizinio asmens sutikimo minimas jo vardas, pavardė, pateikiama jo nuomonė, informacija apie jo privatų ar visuomeninį gyvenimą, turtą, naudojamas fizinio asmens atvaizdas (Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
2. Dėl reklamoje neteisėto atvaizdo naudojimo turėtų kreiptis būtent tie asmenys, kurių interesai pažeisti ir kurie nurodo, kad nėra davę sutikimo reklamai. Kitu atveju pagal minėto įstatymo 4 straipsnį yra vertinamas reklamos atitikimas kitiems bendriesiems reikalavimais (pvz., reklamos padorumas ir etika, valstybinės kalbos reikalavimai ir kt.).
3. Asmens „teisės į atvaizdą apsaugos esmė yra ta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu (Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 1dalis).
4. Asmens teisė į atvaizdą yra pažeidžiama, kai be jo sutikimo padarytoje platinamoje nuotraukoje vaizduojamas asmuo yra identifikuojamas, t. y. atpažįstamas“. 

Reklamos įstatymas nenustato leistinos maksimalios prieš kino filmo demonstravimą pateikiamos reklamos trukmės. 

Draudžiama reklamoje nurodyti ar užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi, taip pat apie žmogaus ligų gydymo ar profilaktines savybes ir kitas savybes, jeigu tokios informacijos pateikimas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų (Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

1. Ženklinant, pateikiant rinkai ir reklamuojant kosmetikos gaminius, draudžiama naudoti formuluotes, pavadinimus, prekės ženklus, vaizdinius ar kitus ženklus, kurie perkeltine ar kita prasme įteigtų, kad gaminiai turi savybių arba funkcijų, kurių iš tiesų neturi.
2. Pažymėtina, kad gaminio veiksmingumo pristatymas grindžiamas tik turimais patvirtinančiais įrodymais.
3. Jeigu nurodoma, kad gaminys turi gydomųjų ar profilaktinių savybių, tokiu atveju toks gaminys privalo būti registruotas kaip vaistinis preparatas ar medicinos prietaisas (priemonė).
4. Teiginyje negali būti nurodomos ypatingos (t. y. unikalios) gaminio savybės, jei tas pačias savybes turi panašūs gaminiai; teiginiai turi būti aiškūs, tikslūs, aktualūs ir suprantami tikslinei grupei.

Reklama telefonu, telefaksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu arba jo prašymu. Draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas šio asmens nesutikimas (Reklamos įstatymo 13 straipsnis).

Jeigu į savo pašto dėžutę gaunate komercinės veiklos subjekto reklamą, kurios nenorite gauti:

1. Ant savo pašto dėžutės turite užsiklijuoti aiškiai matomą lipduką su užrašu „Reklamos gauti nepageidauju“.
2. Jei į pašto dėžutę, ant kurios užklijuotas toks lipdukas, reklama yra toliau teikiama, turite teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, pateikdami pasirašytą prašymą ir pridėdami nepageidaujamos reklamos teikimą pagrindžiančius įrodymus (skleistos reklamos (lankstinuko, reklaminio leidinio ar pan.) kopiją). Prašymo Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai formą galite rasti šioje nuorodoje.

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato klaidinančios reklamos draudimą.

Jeigu susidūrėte su galimai klaidinančia reklama, turite kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, pateikiant pasirašytą prašymą, nurodant aiškų reikalavimą ir pridedant prašyme nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (reklamos kopiją). Prašymo Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai formą galite rasti šioje nuorodoje

Alkoholio kontrolės įstatymo priežiūrą pagal kompetenciją įgyvendina ir vartotojų skundus, susijusius su alkoholio reklama, nagrinėja Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas.

Todėl, susidūrus su draudžiama alkoholio reklama, reiktų kreiptis į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą, pateikiant pasirašytą prašymą, nurodant aiškų reikalavimą ir pridedant prašyme nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (reklamos kopiją).

Įgyvendindamas lygias galimybes, prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas, nepaisydamas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos,  suteikdamas vartotojams informaciją apie gaminius, prekes ir paslaugas arba jas reklamuodamas, privalo užtikrinti, kad šioje informacijoje nebūtų išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas arba teisių apribojimas ar privilegijų teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu ir nebūtų formuojamos visuomenės nuostatos, kad dėl šių požymių asmuo yra pranašesnis ar menkesnis už kitą (Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 2 dalis).

Lygių galimybių priežiūrą atlieka Lygių galimybių kontrolierius. Daugiau informacijos rasite čia: https://www.lygybe.lt/lt 

1. Paslėpta reklama draudžiama.
2. Reklama turi būti aiškiai atpažįstama pagal pateikimo formą.
3. Jeigu tikėtina, kad reklamos vartotojai visuomenės informavimo priemonėje skleidžiamos reklamos dėl jos pateikimo formos gali neatpažinti, tokia reklama turi būti pažymėta žodžiu „Reklama“ (Reklamos įstatymo 8 straipsnis).

Reklamoje draudžiama daryti žalingą moralinį ir fizinį poveikį vaikams: piktnaudžiauti vaikų pasitikėjimu tėvais, globėjais (rūpintojais), mokytojais ar kitais suaugusiais asmenimis; formuoti vaikų nuomonę, kad tam tikrų prekių ar paslaugų naudojimas suteiks jiems fizinį, psichologinį ar socialinį pranašumą prieš bendraamžius ar kitus asmenis; nepagrįstai nurodyti vaikus, patekusius į situacijas, kurios kelia grėsmę jų sveikatai ir gyvybei.

Reklamos įstatymo 7 straipsnyje nurodyta, kad neigiamą poveikį vaikams darančios reklamos naudojimo draudimai ir ribojimai nustatyti 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme.

1. Teisės aktais nėra draudžiama skleisti muziką skambučio laukimo metu, kol bus pakeltas ragelis.
2. Į įstaigas ar įmones galima kreiptis taip pat ir kitu būdu:  el. paštu, raštu.
3. Jeigu kito susisiekimo būdo nėra, apie tai galima informuoti instituciją, kuriai pavaldi įstaiga, į kurią  kreipiamasi, t. y. jeigu skambinama į ministeriją, apie aptarnavimo sunkumus galima pranešti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, jeigu į konkrečią tarnybą – reikėtų pranešti ministerijai, prie kurios yra tarnyba.
4. Jeigu skambučio institucijai metu, kol pakeliamas ragelis, nurodoma asmenų aptarnavimo tvarka ar darbo laikas, ar pažymima, kad pokalbis įrašinėjamas, tokia informacija negali būti laikoma reklama.

Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčus nagrinėja nemokamai (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 4 dalis).

Vartotojas, kreipdamasis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, privalo pateikti:

1. prašymą nagrinėti vartojimo ginčą;
2. pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo į vartotojo kreipimąsi kopiją, o jeigu pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymas per nustatytą terminą negautas – vartotojo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją kopiją;
3. vartojimo sutarties, dėl kurios kyla ginčas, kopiją (sutarties, čekio, pavedimo kopija ar kt.), jeigu sutartis sudaryta raštu;
4. prašyme išdėstytas aplinkybes patvirtinančiųdokumentų kopijas;
5. paprastos rašytinės formos įgaliojimą, jeigu vartotojui atstovauja atstovas. Jeigu vartotojui atstovauja vartotojų asociacija, kurios narys jis yra, vietoj įgaliojimo pateikiamas dokumentas, patvirtinantis vartotojo narystę vartotojų asociacijoje;
6. jeigu vartotojui atstovauja vartotojų asociacija – dokumentų, patvirtinančių, kad vartotojų asociacija įregistruota Juridinių asmenų registre ir kad jos steigimo dokumentuose nurodytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas, kopijas.

Jeigu verslininkas pažeidė Jūsų teises bei teisėtus interesus ir atsisako vykdyti Jūsų reikalavimą, pirmiausia turite kreiptis į verslininką raštu ir nurodyti savo reikalavimus (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).

Atkreipiame dėmesį, kad vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija atsisako nagrinėti ginčą, jei vartotojas nepateikia įrodymo, kad kreipėsi į pardavėją ar paslaugos teikėją.

Vartojimo ginčas turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl ginčo esmės priimtas ne vėliau kaip per 90 dienų nuo tada, kai institucija gavo visus reikalingus dokumentus (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 23 straipsnio 3 dalis). Jeigu dėl pagrįstų priežasčių per šį terminą vartojimo ginčas negali būti išnagrinėtas ir priimtas sprendimas, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas gali šį terminą pratęsti, tačiau ne ilgiau negu 30 dienų. Ginčo šalims turi būti pranešta apie šio termino pratęsimą (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22(5) straipsnio 1 dalis).

Vartotojų ir finansų įstaigų ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja Lietuvos bankas (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos bankas nagrinėja vartotojų ginčus su draudimo, finansinių paslaugų ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, taip pat iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė (Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalis).

Jeigu Jūsų netenkina draudimo, paskolų, investavimo ar kitos finansinės paslaugos, arba Jūs abejojate, kad paslaugos teikiamos pagal sutarties sąlygas, pirmiausia turėtumėte kreiptis į finansinių paslaugų teikėją raštu, nurodant ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą. Nepavykus ginčo su finansinių paslaugų teikėju išspręsti taikiai, arba per 14 kalendorinių dienų negavus paslaugų teikėjo atsakymo, Jūs turite teisę kreiptis į Lietuvos banką. Kreipimosi tvarką rasite nuorodoje: http://www.lb.lt/gincai

Vartotojų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų arba pašto paslaugos teikėjų ginčus dėl Elektroninių ryšių įstatymo ir Pašto įstatymo reglamentuojamų santykių nagrinėja Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Jeigu Jūsų netenkina aukščiau nurodytų paslaugų kokybė arba Jūs abejojate, kad paslaugos teikiamos pagal sutarties sąlygas, pirmiausia turėtumėte kreiptis į paslaugų teikėją, su kuriuo esate pasirašęs paslaugų teikimo sutartį. Prašyme Jūs turite aiškiai išdėstyti esminius prašymo dalykus, išaiškinti, ko konkrečiai pageidaujate. Nepavykus ginčo su paslaugos teikėju išspręsti taikiai arba per 14 kalendorinių dienų negavus paslaugų teikėjo atsakymo, Jūs turite teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą. Kreipimosi tvarką rasite: https://www.rrt.lt/.

Jeigu manote, kad energetikos įmonė netinkamai paskaičiavo mokestį už suteiktas paslaugas, visų pirma turite raštu kreiptis į energetikos įmonę ir nurodyti savo reikalavimus. Į energetikos įmonę turite kreiptis ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kada sužinojote ar turėjote sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą.

Energetikos įmonė privalo išnagrinėti Jūsų kreipimąsi ne vėliau kaip per 30 dienų nuo kreipimosi gavimo dienos ir pateikti Jums išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais, kurių kopijos privalo būti pridėtos prie atsakymo.

Jeigu įmonė netenkina vartotojo reikalavimų arba juos tenkina iš dalies, vartotojas turi teisė kreiptis į Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą dėl ginčo nagrinėjimo: https://www.regula.lt/Puslapiai/default.aspx

Jeigu prekė sudužo dėl Jūsų kaltės, turite už ją sumokėti.

Tokio nuostolio apmokėjimo suma nustatoma pagal žalos dydį, t. y., pardavėjas turėtų pateikti prekės įsigijimo sąskaitą faktūrą ir tiksliai įrodyti nuostolių dydį. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas (Civilinio kodekso 6.245, 6.246–6.249, 6.263 straipsnis.).

Pažymėtina, kad pardavėjas turi užtikrinti, kad prekės būtų išdėstytos tinkamai ir nekeltų pavojaus žmonių sveikatai. Dėl pardavėjo netinkamų veiksmų (netinkamo prekių išdėstymo ir pan.) padarytos žalos pirkėjas atlyginti neprivalo.

1. Teisės aktais nėra draudžiama skleisti muziką skambučio laukimo metu, kol bus pakeltas ragelis.
2. Į įstaigas ar įmones galima kreiptis taip pat ir kitu būdu:  el. paštu, raštu.
3. Jeigu kito susisiekimo būdo nėra, apie tai galima informuoti instituciją, kuriai pavaldi įstaiga, į kurią  kreipiamasi, t. y. jeigu skambinama į ministeriją, apie aptarnavimo sunkumus galima pranešti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, jeigu į konkrečią tarnybą - reikėtų pranešti ministerijai prie kurios yra tarnyba.
4. Jeigu skambučio institucijai metu, kol pakeliamas ragelis, nurodoma asmenų aptarnavimo tvarka ar darbo laikas, ar pažymima, kad pokalbis įrašinėjamas, tokia informacija negali būti laikoma reklama.

Informaciją apie galimą įmonės bankrotą galima rasti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto svetainėje http://www.avnt.lt/, įrašius įmonės pavadinimą į paieškos laukelį.

1. Iškėlus įmonės bankroto bylą teisme, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nesprendžia klausimo dėl vartotojų, bankrutuojančios įmonės atžvilgiu keliamų reikalavimų, teisių ir teisėtų interesų gynimo.
2. Juridinio asmens likvidatoriaus funkcijas atlieka nemokumo administratorius (bankrutuojančios įmonės nemokumo administratorius yra teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę administruoti nemokumo procesus). Pažymime, kad informaciją apie įmonei paskirtą bankroto administratorių rasite ankščiau minėtoje nuorodoje.

Jei pardavėjas ar paslaugų teikėjas atsisako išduoti pirkimą patvirtinantį dokumentą, apie kvito neišdavimą reikėtų pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pasitikėjimo telefonu 1882, užpildžius el. anketą interneto puslapyje: https://www.vmi.lt/evmi/stop-seseliui arba informavus mobiliąja programėle „Pranešk“.

Atkreipiame dėmesį, kad visi teisėti vartotojo reikalavimai (grąžinti, pakeisti, taisyti prekę, atlyginti patirtus nuostolius ir t. t.) vykdomi tik pateikus prekės/paslaugos pirkimą patvirtinantį dokumentą.

1. Prieš pirkdami medicinos priemonę, įsitikinkite, kad jums ši medicinos priemonė yra tikrai reikalinga ir tinkama. Būtina žinoti, kad net ir saugi, atitinkanti reikalavimus medicinos priemonė naudojama ne pagal gamintojo numatytą paskirtį gali pakenkti sveikatai.
2. Pasikonsultuokite su gydytoju ar vaistininku, jei nesate tikri ar ši medicinos priemonė tinkama jūsų ligos atveju.
3. Patikrinkite, ar medicinos priemonė paženklinta atitikties ženklu.
4. Įsitikinkite, ar nepažeista medicinos priemonės vienkartinio naudojimo pakuotė, ar nepasibaigęs galiojimo laikas.
5. Įsitikinkite, ar žinote kaip tinkamai ir teisingai naudoti bei prižiūrėti medicinos priemonę.
6. Patikrinkite, ar yra visa reikiama informacija apie saugų jos naudojimą bei priežiūrą (naudojimo instrukcijos) lietuvių kalba.
7. Nenaudokite pakartotinai vienkartinio naudojimo medicinos priemonių. Jos ženklinamos specialiu ženklu.
8. Nepirkite panaudotų medicinos priemonių, jei nėra visos reikiamos informacijos apie jos tinkamą naudojimą, jei nesate tikri, ar ji vis dar saugi naudoti.
9. Nenaudokite medicinos priemonės neperskaitę naudojimo instrukcijų.
10. Nepirkite medicinos priemonių iš nepatikimų šaltinių.
11. Žinokite, kad Lietuvos įstatymai draudžia platinti medicinos priemones ne prekybai skirtose patalpose (pvz., prezentacijų kavinėse metu ar pan.).

Butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektųadministratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, PRIEŽIŪRĄ IR KONTROLĘ ATLIEKA SAVIVALDYBĖS.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 dalis numato, kad „Pardavėjas privalo suteikti pirkėjui informaciją apie taikomą daiktų kainų sumažinimą. Bet kuriame pranešime apie daikto kainos sumažinimą turi būti nurodoma ankstesnė daikto kaina. Ankstesne kaina yra laikoma mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo. Tais atvejais, kai daikto kaina mažinama laipsniškai, ankstesne kaina yra laikoma daikto kaina, buvusi iki pirmojo jos sumažinimo. Jeigu daiktas buvo siūlomas pirkėjams mažiau negu 30 dienų, taikomas faktinis daikto siūlymo pirkėjams terminas. Šios dalies nuostatos netaikomos greitai gendantiems produktams arba prekinę vertę greitai prarandantiems daiktams.“

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. tikslas – užtikrinti, kad vartotojai nebūtų klaidinami dėl netikrų (fiktyvių) nuolaidų taikymo, pavyzdžiui, užkirsti kelią tokiai verslininkų praktikai, kai kainos yra (smarkiai) padidinamos itin trumpam laikotarpiui, o jų grįžimas į pradinę kainą pateikiamas kaip akcija.

Naujos nuostatos neturi jokios įtakos pardavėjo teisei savo nuožiūra nustatyti parduodamų prekių kainas ir taikyti nuolaidas. Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. nekeičia reikalavimų akcijų trukmei, t. y. pardavėjai, laikydamiesi sąžiningumo ir profesinio atidumo principų, nepažeisdami kitų teisės aktų (pvz., Reklamos įstatymo, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo) nuostatų, gali laisvai nusistatyti, kiek laiko prekei bus taikoma nuolaida.

!Europos Komisija parengė Kainų direktyvos, kurios nuostatos yra perkeltos į Civilinį kodeksą, gaires, kuriomis kviečiame komercinės veiklos subjektus vadovautis: https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/HTML/?uri=CELEX:52021XC1229(06)&from=EN

Atsižvelgdama į šiuos 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojusius pakeitimus dėl kainų ir nuolaidų nurodymo ir siekdama užtikrinti vartotojų interesų apsaugą ir išvengti galimo jų klaidinimo, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba parengė dadažniausiai užduodamų klausimų (DUK) rinkinį.

Šis DUK nėra privalomas, jame pateikiamos tik pagrindinės kainų nurodymų rekomendacijos, kurios gali padėti sumažinti riziką, kad pateikiamas kainų nurodymas neatitiks Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 dalies reikalavimų. Kiekvienas atvejis yra skirtingas ir reikalauja visų konkrečios bylos aplinkybių vertinimo. Be to, gavus papildomus išaiškinimus dėl Omnibus ((ES) 2019/2161) ir Prekių kainų (98/6/EB) direktyvų taikymo, taip pat vystantis Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir teismų praktikai prižiūrint minėtų nuostatų laikymąsi, šis DUK taip pat gali keistis.

Dažniausiai užduodami klausimai dėl LR Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. taikymo

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. yra taikoma pardavėjo reklaminiams skelbimams apie prekės(-ių) kainos sumažinimą. Nuostata taikoma tiek skelbimams, susijusiems su konkrečios(-ių) prekės(-ių) kainos sumažinimu, tiek bendriems skelbimams apie kainų sumažinimą. Todėl Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. taikoma visų aukščiau paminėtų pavyzdžių atveju.

Kai skelbiamas bendras pranešimas apie kainos sumažinimą, pvz., fizinis plakatas ar internetinis skelbimas, kuriame nurodoma, kad „šiandien taikoma 20 % nuolaida viskam/ visiems drabužiams“, „ankstesnė“ kaina neprivalo būti nurodyta toje pačioje laikmenoje kaip ir skelbimas apie kainos sumažinimą. Konkrečiai skelbime nurodytų prekių „ankstesnė“ kaina turi būti pažymėta pardavimo vietoje, t. y. parduotuvėse ant atitinkamų kainų etikečių ar prie prekės, kainų skiltyse (ten, kur įprastai nurodoma prekės kaina) elektroninių parduotuvių atveju.

Kalbant apie pavienių prekių, kurioms buvo taikomas bendras skelbimas apie kainos sumažinimą, „ankstesnės“ kainos nurodymą, reikalinga išskirti du atvejus:

1. kai pardavėjas per pastarąsias 30 dienų nepadidino pavienių prekių, kurioms buvo taikomas bendras skelbimas ir netaikė kito (bendro) kainų sumažinimo per tą laikotarpį. Šiuo atveju „ankstesnė“ kaina bus anksčiau taikyta prekių pardavimo kaina, t. y. kaina jau nurodyta kainų etiketėje arba kainų skiltyje elektroninės parduotuvės atveju. Atitinkamai pardavėjui nereikės keisti pavienių prekių kainų etikečių/ informacijos internete.
    
2. kai pardavėjas padidino kainą arba organizavo kitą (bendrą) kainų sumažinimą per pastarąsias 30 dienų, ant etiketės ar kainų skiltyje nurodyta pardavimo kaina nebus laikoma „ankstesne“ kaina, nes ji nebus mažiausia per paskutines 30 dienų taikoma kaina. Todėl pardavėjas turės pakoreguoti atitinkamų prekių, kurioms buvo taikomas bendras skelbimas apie kainų sumažinimą, kainas etiketėse ar kainų skiltyse, kad būtų teisingai nurodyta tų prekių „ankstesnė“ kaina.

2024 m. rugsėjo 26 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C‑330/23

 Skelbiant nuolaidas, kaip ankstesnė (pavyzdžiui, perbraukta kaina) turi būti nurodoma pati mažiausia kaina, kuri buvo taikyta per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo – t. y. būtent nuo šios kainos turėtų būti skaičiuojama skelbiama nuolaida.

Jeigu planuojama pardavinėti prekę, kurios kaina su nuolaida yra 25 Eur, kai 3 dienas iki šios nuolaidos prekės kaina buvo 27 Eur, o 27 dienas prieš tai prekės kaina buvo 30 Eur, turėtų būti laikomasi nuostatos, jog ankstesnė kaina yra mažiausia kaina, taikyta per paskutines 30 dienų iki kainos sumažinimo, t. y. 27 Eur. Todėl 25 Eur kaina turi būti lyginama su 27 Eur kaina.

Prekei skelbiant nuolaidą, akcijinė prekės kaina turi būti lyginama su mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo. Jeigu daiktas buvo siūlomas pirkėjams mažiau negu 30 dienų, taikomas faktinis daikto siūlymo pirkėjams terminas. Taigi šiuo atveju prekė pirkėjams buvo siūloma 10 dienų, per jas mažiausia kaina buvo 500 Eur, todėl po 10 dienų norint skelbti akciją, būtent 500 Eur ir turėtų būti nurodoma kaip ankstesnė prekės kaina. Ar vartotojai nėra klaidinami, kai nuolaida yra taikoma ilgiau nei reguliari prekės kaina (ir ar kaina su nuolaida iš tiesų nėra reguliari prekės kaina), būtų vertinama atskirai, Reklamos įstatymo ar Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatų atžvilgiu. 

Pasikartojančioms akcijoms to paties mėnesio eigoje nuolaidos skaičiuojamos nuo kainos, kuri buvo žemiausia per paskutines 30 dienų. Pvz., prekės įprastinė kaina – 100 Eur. liepos 1–5 d. pardavėjas sumažino kainą 20 proc. ir nurodytu laikotarpiu prekės kaina buvo 80 Eur. liepos 19–22 d. pardavėjas šiai prekei nori sumažinti kainą 40 proc. Tokiu atveju mažiausia kaina per paskutines 30 dienų būtų liepos 1-5 d. taikyta 80 Eur kaina. Todėl liepos 19–22 d. nurodant ankstesnę kainą, nubraukta kaina turėtų būti 80 Eur., o taikoma kaina su pritaikyta 40 proc. nuolaida – 48 Eur.

Taip, būtina, kadangi tokios išimtys Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 dalyje nėra numatytos. Jei išpardavimų kampanijos vyksta iš eilės 30 dienų laikotarpyje (pvz., akcijos „20 % nuolaida kiekvieną gruodžio sekmadienį“ arba iš eilės vyksiančios akcijos „Vienišių diena“, „Juodasis penktadienis“, „Kibernetinis pirmadienis“ ar Kalėdų išpardavimų kampanijos lapkričio/ gruodžio mėn.), kai kaina didinama periodiškais (trumpais) laikotarpiais, taikoma bendra taisyklė ir kiekvieno paskesnio kainos sumažinimo atveju „ankstesnė“ kaina bus laikoma mažiausia kaina taikoma per pastarąsias 30 d., t. y. įskaitant kainą, sumažintą ankstesnių akcijų metu. 

Taip, lyginama turėtų būti su kaina, kuri buvo taikyta toje pačioje prekybos vietoje – pvz., konkrečioje prekybos vietoje ar elektroninėje parduotuvėje.

Kai tas pats pardavėjas parduoda prekę tiek fizinėse, tiek elektroninėje parduotuvėje, ankstesnė prekės kaina turėtų būti nurodoma tokia, kokia buvo mažiausia per paskutines 30 dienų toje pačioje prekybos vietoje, o ne kitose prekybos vietose ar kitais prekybos būdais buvo taikyta (galimai didesnė) tos prekės kaina. Kainų palyginimo platformos turėtų aiškiai identifikuoti fizinę ar internetinę parduotuvę, kurios kaina yra lyginama. Klaidinantys pranešimai apie taikomą kainų sumažinimą visose prekybos vietose, kai iš tiesų kainos sumažinimas taikomas tik kai kuriose prekybos vietose, būtų vertinami Reklamos įstatymo ar Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo atžvilgiu.

Tokiais atvejais, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, reikėtų stengtis pateikti lygiavertį tų pačių kategorijų asmenų ar produktų kainų palyginimą.

 Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. taikoma tada, kai kaina mažinama palaipsniui, be pertraukų, tos pačios išpardavimo kampanijos metu. Šiuo atveju, „ankstesnė“ kaina yra mažiausia kaina per 30 dienų iki pirmojo kainos sumažinimo paskelbimo ir išlieka „ankstesne“ kaina visuose vėlesniuose skelbimuose dėl kainos sumažinimo išpardavimo kampanijos metu.

Esant tokiai situacijai, kai kaina mažinama palaipsniui per ilgesnį laiką, per ilgo kainų sumažinimo laikotarpio sąžiningumas turi būti įvertintas lyginant su laiku, kada prekė buvo parduodama už „visą“ kainą pagal kitus įstatymus – Reklamos įstatymą ar Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą.

Atsižvelgiant į tai, jog Civilinis kodeksas neįtvirtina greitai gendančių arba greitai prekinę vertinę prarandančių produktų sąvokų, tai, kas būtų laikoma tokiu produktu, vertintina kiekvienu konkrečiu atveju. Taip pat siekiant įsivertinti, ar produktas laikytinas kaip greitai gendantis, siūlytina atsižvelgti į Muitinės departamento generalinio direktoriaus patvirtintu greitai gendančių prekių sąrašą arba Žemės ūkio ministro patvirtintą rekomendacinio pobūdžio greitai gendančių žemės ūkio ir maisto produktų sąrašą.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad sąvokos „greitai gendantys produktai arba prekinę vertę greitai prarandantys daiktai“ turinys atitinka Direktyvoje vartojamą sąvoką „prekės, kurios gali sugesti arba kurių galiojimo trukmė yra trumpa“ turinį. Kaip nurodė Europos Komisija Direktyvos 98/6/EB aiškinimo ir taikymo gairėse, ši sąvoka taip pat vartojama Direktyvoje 2011/83/ES, nustatant, kad vartotojai neturi teisės atsisakyti nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių, jei tiekiamos prekės greitai genda ar jų galiojimo trukmė yra trumpa.

Taigi, sąvoka „prekinę vertę greitai prarandantys daiktai“ turi būti aiškinama, kaip atitinkanti CK 6.228¹⁰ straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą sąvoką „prekės, kurių galiojimo laikas yra trumpas“.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad galimybė nukrypti nuo bendrosios taisyklės dėl kainų sumažinimo negali būti taikoma prekėms, kurios dėl savo fizinės sudėties ir savybių nėra greitai gendančios, o tik „nustoja galioti“ komercine prasme, pavyzdžiui, sezoniniams drabužiams.

Civilinis kodeksas neįtvirtina greitai gendančių arba greitai prekinę vertinę prarandančių produktų sąvokų, tai, kas būtų laikoma tokiu produktu, vertintina kiekvienu konkrečiu atveju. Siekiant įsivertinti, ar produktas laikytinas kaip greitai gendantis ar greitai prekinę vertę prarandantis, siūlytina atsižvelgti į minėtus Muitinės departamento generalinio direktoriaus patvirtintu greitai gendančių prekių sąrašą arba Žemės ūkio ministro patvirtintą rekomendacinio pobūdžio greitai gendančių žemės ūkio ir maisto produktų sąrašą. Tikėtina, jog kosmetikos gaminiai, kurių galiojimo terminas nuo pagaminimo yra 36 mėnesiai, nebūtų laikomi greitai gendančiais produktais, todėl skelbiant apie tokių gaminių kainų sumažinimą išimtis Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. laikymosi atžvilgiu nebūtų taikoma. Neišpardavus prekės su nuolaida, kuri buvo taikoma 30 dienų ar ilgiau, nuolaidos procentas neturėtų būti didinamas, užbraukiant prieš tai nurodytą reguliarią kainą iki nuolaidos; naujosios akcijos metu naująja reguliaria kaina turėtų būti nurodoma ta kaina, kuri buvo mažiausia, taikyta per paskutines 30 d.

Jeigu pardavėjas skelbia akciją „viskam 20 proc. nuolaida“, „visom Kalėdinėm prekėm 20 proc. nuolaida“, prekių, kurioms taikoma nuolaida, sąrašas turi būti aiškus, prie kiekvienos akcijinės prekės turi būti nurodoma ankstesnė prekės kaina – mažiausia tos prekės kaina per paskutines 30 dienų iki akcijos pradžios. Nurodžius, jog nuolaida automatiškai pritaikoma prekes įsidėjus į krepšelį, galutinė prekės kaina su pritaikyta nuolaida gali būti pateikiama prekių krepšelyje.

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. taikoma tik prekių pirkimui-pardavimui, t. y. netaikoma, kai prekės dovanojamos. Jeigu prekės sumažinta kaina yra 1 Eur / 1 ct, tokiu atveju turi būti nurodoma mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo. Jeigu 1 Eur kaina nėra laikoma sumažinta kaina, tuomet ankstesnės kainos nurodyti nereikia.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.350 straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartis, pagal kurią parduodama prekė ir paslauga, laikoma vartojimo pirkimo-pardavimo sutartimi. Tuo atveju, jei prekės įsigijimas susietas su paslauga (pvz., telefono kaina priklauso nuo pasirenkamo ryšio plano), nurodant kainos sumažinimą reikėtų lyginti su ankstesne tos pačios prekės su ta pačia paslauga kaina.

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 dalyje nurodytos išimtys tik dėl laipsniško kainos sumažinimo ir dėl greitai gendančių produktų ar prekinę vertę greitai prarandančių daiktų. Todėl Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. taikytina ir tais atvejais, kai prekės įsigijimas susietas su paslauga. Siekdamas išvengti galimo vartotojų klaidinimo, pardavėjas turėtų užtikrinti, jog vartotojams informacija apie kainų sumažinimą būtų pateikiama aiškiai ir suprantamai.

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. nereglamentuoja kainų ženklinimo būdų. Nurodant kainas mažmeninėje prekyboje reikėtų vadovautis bendraisiais kainų nurodymo reikalavimais, Prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklėmis.

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. nenumato išimčių pranešimams dėl tokių prekių kainos sumažinimo (išimtis numatyta greitai gendantiems produktams arba prekinę vertę greitai prarandantiems daiktams), todėl vartotojams turėtų būti aiškiai atskleista informacija, jog, pvz., prekė kainuoja pigiau, kadangi yra su trūkumais – pažeista pakuote. Kaip ankstesnė tokios prekės kaina turėtų būti nurodoma mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo.

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. nenumato išimčių pranešimams dėl tokių prekių kainos sumažinimo, todėl tokių prekių kaina, skelbiant apie kainos sumažinimą, turėtų būti lyginama su ankstesne prekės kaina, t. y. mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo.

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. nereglamentuoja kainų sumažinimo (išpardavimo) trukmės. Tačiau atvejai, kai išpardavimo laikotarpis trunka ilgiau nei įprasto pardavimo laikotarpis, gali būti pripažįstama nesąžininga komercine veikla pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą.

Taip, Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. neriboja pardavėjo teisės (nuožiūros) sumažinti kainą.

Laikotarpį, kada galiojo palyginamoji kaina, reklamoje nėra privaloma nurodyti, tačiau būtina nurodyti ankstesnę (palyginamąją) prekės kainą. Ankstesne prekės kaina, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d., laikoma mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo.

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. yra susijusi su kainos mažinimu, o ne su palyginimu su kita „referencine“ kaina, tokia kaip konkurento tos pačios parduodamos prekės kaina ar gamintojo rekomenduojama mažmenine tos pačios prekės kaina. Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. netrukdo pardavėjui nurodyti kitas referencines kainas skelbiant kainų sumažinimą, jei tokios papildomos referencinės kainos yra aiškiai aprašytos, kad nesukeltų sumaišties ir neatitrauktų vartotojo dėmesio nuo „ankstesnės“ kainos nurodymo pagal Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 dalį. Todėl RPR gali būti nurodoma, kaip papildoma informacija vartotojui, tačiau kainos mažinimo atveju ankstesne kaina būtų laikoma faktinė mažiausia prekės kaina, o ne RPR. Rekomendacijas dėl RPR nurodymo galima rasti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2020-12-23 įsakymu Nr. 1-312  patvirtintose Kainų palyginimo reklamoje gairėse. Jose nurodyta, jog jei reklamos davėjas lygindamas kainas naudoja tokį produkto kainos apibūdinimą kaip „rekomenduojama mažmeninė kaina“ ar panašų, jis turėtų atsižvelgti į tai, kad ši kaina turi būti teisinga, įtikinama, atspindėti kainą, už kurią vartotojai iš esmės galėjo ar gali produktą įsigyti rinkoje. Todėl reklamos davėjui apsisprendus reklamoje pardavimo kainą lyginti su rekomenduojama mažmenine ar kitaip apibūdinama kaina, jis turėtų turėti įrodymus ir atidžiai įsivertinti, ar:

A) Reklamoje nurodoma kaina yra grįsta realia prekės gamintojo ar tiekėjo rekomendacija taikyti tokio rekomenduojamo dydžio kainą;

B) Kaina žymiai nesiskiria nuo tos, už kurią vartotojai produktą galėjo ar gali įsigyti mažmeninėje rinkoje;

C) Reklamos davėjas nėra vienintelis tokio produkto tiekėjas.

Pavyzdžiui, pardavėjas, kuris kainas sumažina dažniau nei kartą per 30 d., galėtų papildomai informuoti vartotoją apie kitas ankstesnes kainas taip: „20 % nuolaida nuo [pradžios data] iki [pabaigos data]: 80 Eur vietoj 100 Eur, mūsų mažiausia kaina per pastarąsias 30 d. Gamintojo rekomenduojama pardavimo kaina yra 120 Eur.“

Apskritai bet kokių kitų referencinių kainų pateikimo ir apskaičiavimo būdai būtų vertinami Reklamos įstatymo ar Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatų atžvilgiu. Todėl pardavėjai visada turi įsitikinti, kad vartotojui yra aišku, ką reiškia kitos nurodytos referencinės kainos.

Atsižvelgiant į tai, jog Civilinis kodeksas neįtvirtina greitai gendančių arba greitai prekinę vertinę prarandančių produktų sąvokų, tai, kas būtų laikoma tokiu produktu, vertintina kiekvienu konkrečiu atveju. Taip pat siekiant įsivertinti, ar produktas laikytinas kaip greitai gendantis ar greitai prekinę vertę prarandantis, siūlytina atsižvelgti į Muitinės departamento generalinio direktoriaus patvirtintu greitai gendančių prekių sąrašą arba Žemės ūkio ministro patvirtintą rekomendacinio pobūdžio greitai gendančių žemės ūkio ir maisto produktų sąrašą.

Vadovaujantis Europos komisijos gairėmis, laipsniškas kainos mažinimas turėtų būti atliekamas tos pačios kampanijos metu, vienodais laiko intervalais, mažinant vienodu procentu – kadangi nurodytu atveju nei laiko intervalai, nei mažinamas kainos procentas ar suma nėra tolygūs, pasirinktas kainų mažinimo būdas galimai neatitiktų laipsniško kainų mažinimo išimties, todėl, mažinant prekės kainą, kaip ankstesnę jos kainą reikėtų nurodyti mažiausią kainą, buvusią per paskutines 30 dienų.

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. netaikoma lojalumo programoms – tokioms kaip, pvz., nuolaidų kodai ar kuponai, leidžiantys vartotojams pritaikyti nuolaidą visiems bendrovės siūlomiems produktams ar tam tikroms kategorijoms nustatytu ilgesniu laikotarpiu (pvz., per pusmetį, per metus) arba pasinaudoti specialiomis nuolaidomis, pvz., vartotojo gimimo dienos proga, rinkti ir ateities pirkiniams naudoti „taškus“ ir tokių priemonių taikymas vertinamas atskirai nuo Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. Tačiau Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. galioja tais atvejais, kai kainų sumažinimas, panaudojant nuolaidų kodus ar kuponus, taikomas potencialiai visiems vartotojams – pavyzdžiui, nurodant specialų nuolaidos kodą apsipirkimui fizinėse parduotuvėse ar paskelbiant kelias dienas galiojantį nuolaidos kodą bendrovės tinklalapyje (pvz., „tik šį savaitgalį 20 proc. nuolaida viskam (ar tam tikrai prekių kategorijai)֧ su nuolaidos kodu „Savaitgalis“). Taigi, atveju, kai  elektroninėje parduotuvėje prekėms tris dienas taikoma 30 proc. nuolaida su kodu, skelbiamu svetainėje „-30 proc. atrinktoms prekėms“, būtų taikoma Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. ir 30 proc. nuolaida turėtų būti taikoma nuo tos prekių kainos, kuri buvo mažiausia per paskutines 30 dienų.

Nėra reikalaujama, kad pardavėjas nurodytų, kokį laikotarpį taikė pažymėtą „ankstesnę“ kainą. Tai neturi įtakos kainų sumažinimo kampanijos trukmei. Reikalaujama, kad pardavėjai kiekvieno kainos sumažinimo pradžioje nurodytų „ankstesnę“ kainą ir jie ją gali išlaikyti per visą kainos sumažinimo laikotarpį. Pardavėjai gali skelbti apie kainos sumažinimą ilgesnį laiką, įskaitant ilgiau nei 30 dienų laikotarpį. Kai kainų sumažinimas trunka ilgiau nei 30 dienų be pertraukų, nurodoma „ankstesnė“ kaina išlieka mažiausia kaina, taikyta per paskutines 30 dienų iki kainos sumažinimo. Tačiau atvejai, kai akcijos laikotarpis trunka ilgiau nei įprasto pardavimo laikotarpis, gali būti pripažįstama nesąžininga komercine veikla pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą.

Teisės aktai maksimalios akcijos trukmės nenumato. Skelbiant akcijas, būtina laikytis Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d., Reklamos įstatyme, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme bei kituose teisės aktuose numatytų reikalavimų, siūlytina atsižvelgti ir į minėtas Kainų palyginimo reklamoje gaires. Atvejai, kai, pvz., akcijinė kaina galioja ilgiau nei įprasta (reguliari) prekės kaina arba akcija taikoma prekėms, kurios niekada nebuvo parduodamos reguliaria kaina, gali būti pripažinti klaidinančia reklama ar nesąžininga komercine veikla.

Maisto prekių parduotuvėms Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. taikoma, tačiau netaikoma greitai gendantiems produktams arba prekinę vertę greitai prarandantiems daiktams. Kas laikoma greitai gendančiu produktu, būtų sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atliekant tyrimą, kadangi greitai gendančių produktų sąvoka ar sąrašas įstatymuose nėra įtvirtintas. Siekiant įsivertinti, ar produktas laikytinas kaip greitai gendantis ar greitai prekinę vertę prarandantis, siūlytina atsižvelgti į Muitinės departamento generalinio direktoriaus patvirtintu greitai gendančių prekių sąrašą arba Žemės ūkio ministro patvirtintą rekomendacinio pobūdžio greitai gendančių žemės ūkio ir maisto produktų sąrašą. Greitai gendančių produktų sąvoka taip pat minima Civilinio kodekso 6.22810 straipsnyje, kur yra kalbama apie tai, jog vartotojo teisė atsisakyti nuotolinės sutarties ir ne prekybos patalpose sudarytos sutarties netaikoma sutartims dėl greitai gendančių prekių ar prekių, kurių galiojimo laikas yra trumpas.

Taip, gali, jei pardavėjas, skelbdamas apie kainų sumažinimą, akcijinę kainą lygina su ankstesne kaina, kuri buvo mažiausia ne tik per paskutines 30 dienų, bet kartu ir per ilgesnį laikotarpį (pavyzdžiui, pardavėjas paskutinius 6 mėn. taikė vienodą, 50 Eur kainą), pasirinktus tokią reklamos strategiją, pranešime apie kainų sumažinimą galima tai nurodyti.

Ne, pardavėjo pateiktas pranešimas apie kainų sumažinimą neatitinka Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. Pateikiant pranešimą apie kainų sumažinimą turi būti pateikta ankstesnė prekės kaina. Ankstesne kaina yra laikoma mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo. Šiuo atveju mažiausia taikyta kaina per paskutines 30 dienų buvo 80 Eur, todėl būtent šią kainą kaip ankstesnę prekės kainą (nesvarbu, jog tai buvo speciali pristatymo į rinką kaina) nurodytu atveju turėjo nurodyti pardavėjas.

Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 8 d. nedraudžia pardavėjui pratęsti akcijos taikymo laikotarpio, jei tokia situacija nesukuria vartotojų klaidinimo prielaidų. Be to, tokiu atveju vartotojai turėtų būti aiškiai informuojami, jog tai ne nauja akcija, o buvusios akcijos pratęsimas.

Taip, gali. Jeigu prekė yra tinkamos kokybės, pagal Civilinio kodekso 6.362 straipsnį pirkėjas turi teisę per 14 dienų nuo ne maisto prekių perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais, arba grąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą. Atkreipiame dėmesį, kad pirkėjo reikalavimas pakeisti arba grąžinti daiktus tenkinamas, jeigu daiktai nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės, daiktai nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš konkretaus pardavėjo.

Būtina pažymėti, kad Mažmeninės prekybos taisyklių 17 punktas numato negrąžinamų prekių sąrašą. Į šį sąrašą patenkančios prekės, būdamos tinkamos kokybės, gali būti grąžinamos tik pardavėjui sutikus. Su minėtomis taisyklėmis galite susipažinti šioje nuorodoje: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.137498/yWsLHZJiBS

Vartotojas, kuriam buvo parduota nekokybiška prekė, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.364 (1) straipsniu, turi teisę pasirinkti reikalauti prekę pataisyti (remontuoti) arba reikalauti ją pakeisti, išskyrus atvejus, kai reikalavimo nebūtų įmanoma įvykdyti arba pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų.

Pardavėjas turi teisę atsisakyti remontuoti ar pakeisti prekę, jeigu to neįmanoma padaryti arba jeigu dėl to pardavėjas patirtų neproporcingų išlaidų, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant:

1. prekės vertę, jeigu prekė neturėtų trūkumų;
2. prekės trūkumų (neatitikties) reikšmingumą;
3. tai, ar kitokio reikalavimo taikymas nesukeltų nepatogumų vartotojui.

Vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu:

1. pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė arba atsisakė tai padaryti;
2. prekės trūkumas atsirado, nors pardavėjas bandė remontuoti prekę;
3. prekės trūkumas yra esminis;
4. pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių yra aišku, kad jis per protingą terminą nesuremontuos ar nepakeis prekės arba tai sukels didelių nepatogumų vartotojui.

Vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui.

6.364 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokią prekių (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) kokybės reikalavimų neatitiktį prekės pristatymo momentu ir paaiškėjusią ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prekės pristatymo (garantija pagal įstatymą).

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, pardavėjas ir vartotojas gali susitarti dėl trumpesnio, negu nustatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, pardavėjo atsakomybės už naudotas prekes termino, tačiau šis terminas negali būti trumpesnis negu vieneri metai.

Svarbu! Jeigu prekė įsigyta iki 2022 metų sausio 1 d., taikoma tuo metu (sutarties sudarymo metu) galiojusi Civilinio kodekso redakcija, todėl reikia žiūrėti tuo metu galiojusias normas ir reikalavimus, kuriuos galite reikšti.

Vadovaujantis Civilinio kodekso redakcija galiojusia iki 2022 metų sausio 1d. 6.363 straipsnio 7 dalimi, pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą: 1) reikalauti iš pardavėjo nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) reikalauti iš pardavėjo nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) reikalauti iš pardavėjo atitinkamai sumažinti kainą; 4) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Tačiau, pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalis).

Vadovaujantis Civiliniu kodeksu pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokią prekių (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) kokybės reikalavimų neatitiktį prekės pristatymo momentu ir paaiškėjusią ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prekės pristatymo (garantija pagal įstatymą). Pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurie yra tinkamos kokybės, t. y. atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (aprašymą, pavyzdį, modelį bei turi savybes, kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis) bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus ir kurie yra tinkami naudoti pagal įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį. Pardavėjas neturi teisės riboti garantijos pagal įstatymą apimties, t. y. jam neleidžiama pačiam sutrumpinti garantijos termino, apriboti Civiliniame kodekse įtvirtintų teisių gynimo būdų.

Pagal Civilinio kodekso 6.335 straipsnio 3 dalį, jeigu pirkėjas negali naudotis daiktais, kuriems yra nustatytas kokybės garantijos terminas, dėl nuo pardavėjo priklausančių kliūčių, tai garantijos terminas neskaičiuojamas tol, kol pardavėjas tas kliūtis pašalina. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog jeigu ko kita nenumatyta sutartyje, garantijos terminas pratęsiamas tokiam laikui, kurį pirkėjas negalėjo daikto naudoti dėl trūkumų, jeigu pirkėjas tinkamai pranešė pardavėjui apie pastebėtus trūkumus.

Taigi, jei pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nustatyta kitaip, garantinis terminas pratęsiamas ta apimtimi, kiek įsigyta preke nebuvo galima naudotis ne dėl nuo pirkėjo priklausančių aplinkybių.

Teisės aktai nenumato pardavėjo pareigos garantinio taisymo laikotarpiu suteikti pakaitinės prekės pirkėjui. Suteikti pakaitinę prekę yra pardavėjo teisė, o ne pareiga. Jei sutartyje arba garantiniame dokumente yra nuostata dėl pakaitinės prekės – pardavėjas privalo vykdyti sutartyje nustatytus įsipareigojimus.

Informuojame, kad teisės aktai nenumato vartotojui pareigos išsaugoti prekės originalią pakuotę ir ją pateikti pardavėjui prekę remontuojant, keičiant ar grąžinant kaip netinkamos kokybės.

!   Labai svarbu užtikrinti, kad grąžinama prekė transportavimo metu būtų tinkamai supakuota ir taip neatsirastų papildomų trūkumų. Pažymėtina, kad tinkamu prekės supakavimu turi pasirūpinti siuntėjas (vartotojas), atsižvelgiant į prekės pobūdį (pavyzdžiui, dėl dūžtančio daikto ir jo dalių imtis atitinakmų priemonių ir ženklinimo).

Taip. Kadangi Civilinis kodeksas nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir Civilinį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau, t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus.

Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to.

Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl naudoto daikto kokybės, yra nurodęs, jog parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau tokiam parduodamam daiktui taip pat yra taikomi kokybės reikalavimai.

Civilinio kodekso 6.228(6) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš sudarydamas vartojimo sutartį, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie pagrindines prekės savybes, prekės garantines sąlygas ir kt. Atsižvelgiant į tai, įsigijus naudotą prekę, vartotojas turi teisę reikšti pretenzijas dėl tokių prekės trūkumų, kurie nebuvo aptarti sutarties sudarymo metu ar kuriuos pardavėjas nuo vartotojo nuslėpė, nors žinojo arba negalėjo nežinoti.

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 3 dalimi, pardavėjas ir vartotojas gali susitarti dėl trumpesnio, negu nustatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, pardavėjo atsakomybės už naudotas prekes termino, tačiau šis terminas negali būti trumpesnis negu vieneri metai.

Vartotojas, kuriam buvo parduota nekokybiška prekė, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.364 (1) straipsniu, turi teisę pasirinkti reikalauti prekę pataisyti (remontuoti) arba reikalauti ją pakeisti, išskyrus atvejus, kai reikalavimo nebūtų įmanoma įvykdyti arba pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų.

Pardavėjas turi teisę atsisakyti remontuoti ar pakeisti prekę, jeigu to neįmanoma padaryti arba jeigu dėl to pardavėjas patirtų neproporcingų išlaidų, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant:

1. prekės vertę, jeigu prekė neturėtų trūkumų;
2.  prekės trūkumų (neatitikties) reikšmingumą;
3. tai, ar kitokio reikalavimo taikymas nesukeltų nepatogumų vartotojui.

Vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu:

1. pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė arba atsisakė tai padaryti;
2. prekės trūkumas atsirado, nors pardavėjas bandė remontuoti prekę;
3. prekės trūkumas yra esminis;
4. pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių yra aišku, kad jis per protingą terminą nesuremontuos ar nepakeis prekės arba tai sukels didelių nepatogumų vartotojui.

Vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui.

Svarbu! Jeigu prekė įsigyta iki 2022 metų sausio 1 d., taikoma tuo metu (sutarties sudarymo metu) galiojusi Civilinio kodekso redakcija, todėl reikia žiūrėti tuo metu galiojusias normas ir reikalavimus, kuriuos galite reikšti.

Vadovaujantis Civilinio kodekso redakcija galiojusia iki 2022 metų sausio 1d. 6.363 straipsnio 7 dalimi, pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą: 1) reikalauti iš pardavėjo nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) reikalauti iš pardavėjo nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) reikalauti iš pardavėjo atitinkamai sumažinti kainą; 4) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Tačiau, pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalis).

Dideles ir sunkias (daugiau kaip 10 kg svorio) netinkamos kokybės ne maisto prekes kokybei įvertinti, keisti, taisyti ar grąžinti veža pardavėjas, jeigu pirkimo–pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Tokių prekių kokybė gali būti įvertinta ir vietoje, kurioje prekė faktiškai naudojama ar laikoma.

Jeigu prekė yra tinkamos kokybės, pagal Civilinio kodekso 6.362 straipsnį pirkėjas turi teisę per 14 dienų nuo ne maisto prekių perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais, arbagrąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą.

Atkreipiame dėmesį, kad pirkėjo reikalavimas pakeisti arba grąžinti daiktus tenkinamas, jeigu daiktai nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės bei daiktai nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš konkretaus pardavėjo. Taigi, tinkamos kokybės grąžinami daiktai turi būti nenaudoti ir nepraradę prekinės išvaizdos, priešingu atveju pardavėjas turi teisę šių daiktų nepriimti.

Papildomai primename, kad Mažmeninės prekybos taisyklių 17 punkte yra numatytas prekių sąrašas, kurios tinkamos kokybės gali būti grąžinamos tik pardavėjui sutikus.

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vartotojas, manantis, jog pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai vartotojas tiesiogiai kreipiasi į teismą. 

Jeigu vartotojo įsigyta prekė yra nekokybiška, vartotojas pagal 6.364 (1) straipsnyje nustatytas sąlygas turi teisę reikalauti, kad:

1. būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė,
2. proporcingai sumažinta prekės kaina,
3. arba vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį.

Pirmiausia vartotojas turi teisę reikalauti pardavėjo prekę pataisyti arba pakeisti tinkamos kokybės preke.

Pardavėjui nepataisius prekės ar jos nepakeitus, vartotojas turi teisę reikalauti sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo—pardavimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis, tačiau jeigu prekės trūkumas esminis ar jis negali būti pataisytas, vartotojas iš karto gali reikalauti nutraukti sutartį arba sumažinti prekės kainą.

Vadovaujantis Mažmeninės prekybos taisyklių, patvirtintų 2001-06-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 697, 20 punktu, prekės keičiamos ar grąžinamos vartotojo rašytiniu arba žodiniu prašymu (toliau – prašymas) prekės pirkimo vietoje ar kitoje pardavėjo nurodytoje vartotojui patogioje vietoje šia tvarka:

20.1. Grąžindamas tinkamos kokybės prekę, vartotojas pardavėjui pateikia prekę ir nurodo priežastį, dėl kurios įsigyta prekė jo netenkina, ir vieną iš Civilinio kodekso 6.362 straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytų reikalavimų.

20.2. Grąžindamas netinkamos kokybės prekę, vartotojas pardavėjui pateikia prekę, nurodo prekės trūkumą (-us) ir Civilinio kodekso 6.3641  straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais pasirinktinai pareikalauja prekę pataisyti (remontuoti) arba ją pakeisti. Vartotojas turi teisę reikalauti pardavėjo proporcingai sumažinti prekės kainą arba vienašališkai nutraukti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu tenkinama bent viena Civilinio kodekso 6.3641  straipsnio 4 dalyje nustatyta sąlyga.

Dėl vartotojo teisės keisti reikalavimą, pažymėtina, jog teisės aktuose nenumatyta pirkėjo teisė keisti savo pateiktą reikalavimą pardavėjui ir pardavėjo pareiga – vykdyti pakeistą vartotojo reikalavimą, kai pardavėjas sutiko vykdyti ir vykdo pirminį vartotojo reikalavimą, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tam tikrais atvejais, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, vartotojas gali keisti reikalavimą, pardavėjui nevykdant ar netinkamai vykdant pirminį reikalavimą (pavyzdžiui, per protingą terminą nepataisius daikto). Pakeitus reikalavimą dėl pateisinamos priežasties, vartotojas turėtų apie tai tinkamai (raštu) informuoti pardavėją.

Pažymėtina, kad siekiant kuo tiksliau įvertinti vartotojo reikalavimo pagrįstumą vartotojas, kreipiantis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, turi pasitinkti vieną iš Civilinio kodekso 6.364 (1) straipsnyje nurodytų reikalavimų.

Svarbu! Jeigu prekė įsigyta iki 2022 metų sausio 1 d., taikoma tuo metu (sutarties sudarymo metu) galiojusi Civilinio kodekso redakcija, todėl reikia žiūrėti tuo metu galiojusias normas ir reikalavimus, kuriuos galite reikšti.

Vadovaujantis Civilinio kodekso redakcija galiojusia iki 2022 metų sausio 1d. 6.363 straipsnio 7 dalimi, pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą: 1) reikalauti iš pardavėjo nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) reikalauti iš pardavėjo nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) reikalauti iš pardavėjo atitinkamai sumažinti kainą; 4) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Tačiau, pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalis).

Kilus ginčui dėl nustatyto prekės kokybės trūkumo mažareikšmiškumo, prekės kokybės trūkumas vertinamas kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į tai ar trūkumas gali būti pašalintas, jei taip, tai kokiomis darbo ir laiko sąnaudomis gali būti pašalintas, kokią įtaką trūkumo šalinimas turi būsimai daikto būklei bei kokią įtaką trūkumo šalinimas daro vartotojo teisei naudotis daiktu. Taip pat pagal Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos priimtų sprendimų praktiką paminėtinos aplinkybės, pavyzdžiui, ar trūkumas pasireiškė pakartotinai, kokį terminą trunka trūkumo šalinimas, ar trūkumo šalinimas sudaro žymią dalį prekės kainos.

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir, kai nesutinka su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų kreipimusis pardavėjai ir paslaugų teikėjai nagrinėja neatlygintinai. Atsižvelgiant į tai, pardavėjui ar paslaugų teikėjui nesuteikiama teisė reikalauti iš vartotojo atlyginti kreipimosi nagrinėjimo išlaidas, t. y. įstatymas nenumato išimčių (pvz., tais atvejais, kai vartotojas dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu kreipiasi į pardavėją pakartotinai, nesilaiko prekės eksploatavimo taisyklių ir kt.), kuriomis vadovaujantis vartotojo kreipimasis į pardavėją ar paslaugų teikėją galėtų būti apmokestinamas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Civilinio kodekso 6.328 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „Jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus.“, o Civilinio kodekso 6.320 straipsnyje įtvirtinta, jog bendru atveju, jeigu kas kita nenumatyta šiame kodekse arba pirkimo-pardavimo sutartyje, daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo momentą.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog priėmus prekę ir perdavimo metu patvirtinus, jog perdavimo metu prekė pažeidimų neturėjo, vartotojui reiškiančiam pretenziją dėl prekės pažeidimų egzistavusių pristatymo metu kyla pareiga įrodyti, jog už atsiradusį pažeidimą atsakingas pardavėjas. Tačiau pažymėtina, jog nagrinėjant kilusius ginčus dėl pristatymo momentu atsiradusių prekės mechaninių pažeidimų vertinama ir tai, ar pardavėjas sudarė sąlygas pasinaudoti vartotojo teise patikrinti prekę prieš įsigijimą.

Pažymėtina, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numato, jog: „Pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir, kai nesutinka su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų kreipimusis pardavėjai ir paslaugų teikėjai nagrinėja neatlygintinai.“ Atsakant į klausimą, pažymėtina, jog vartotojo pretenzija turi būti išnagrinėta ir atsakymas vartotojui pateiktas nepaisant pardavėjo vidinio įsitikinimo pretenzijos nepagrįstumu. Vartotojui patvirtinus, jog prekė priėmimo metu trūkumų neturėjo, tačiau po kelių dienų reiškiant pretenziją dėl priėmimo metu egzistavusių pažeidimų kylą pareiga įrodyti, jog už pažeidimus yra atsakingas pardavėjas. Nagrinėjant ginčus kiekvienu atveju aplinkybės yra vertinamos individualiai, tačiau, pažymėtina, jog vartotojo patvirtinimas prekės priėmimo metu neužkerta kelio vartotojui reikšti pretenziją, o pardavėjui nepašalina pareigos atsakyti į vartotojo kreipimąsi.

Kilus ginčui dėl prekės kokybės kiekviena ginčo šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba sprendimus dėl ginčo esmės priima išanalizavusi visus ginčo nagrinėjimo metu šalių pateiktus paaiškinimus ir dokumentus. Pardavėjui, kaip verslo subjektui, keliami didesni profesinio atidumo, rūpestingumo reikalavimai. Verslininkas yra savo srities profesionalas, jis turi daugiau žinių apie prekę, todėl verslininkui tenka neigiamų jo veiklos padarinių rizika. Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintos pardavėjo atsakomybę šalinančios aplinkybės, todėl pardavėjui siekiančiam įrodyti, kad prekės mechaniniai pažeidimai egzistavo prekės pristatymo (pvz., prieš patenkant į servisą) metu būtina fiksuoti prekės būklę perdavimo metu arba nurodyti kitas galimai padėsiančias atsakomybę pašalinti aplinkybes (pvz., jeigu buvo pažeista dalis, kuri priėmimo metu negalėjo būti užfiksuota, nes yra prekės viduje; įvardinti, pagal kokius požymius buvo nustatytos minėtos aplinkybės ir pan.).

Vadovaujantis Civiliniu kodeksu, pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą):

• vartotojams ši nuostata įtvirtinta Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 1 dalyje,
• kitiems asmenims – Civilinio kodekso 6.317 straipsnio 2 dalyje.

Civilinis kodeksas nustato dviejų rūšių daiktų garantiją:

1. garantiją pagal įstatymą, kuri galioja dvejus metus nuo prekės pristatymo,
2. ir sutartinę arba komercinę (kokybės) garantiją, kuri laikoma papildoma garantija, suteikiama pardavėjo (arba gamintojo) šalia garantijos pagal įstatymą.

Prekės kokybės garantija (komercinė garantija) – pardavėjo arba gamintojo (garanto) įsipareigojimas vartotojui, papildomas prekės garantijai pagal įstatymą, grąžinti sumokėtą kainą ar pakeisti, pataisyti prekes ar teikti jų priežiūros paslaugas, jeigu prekės neatitinka kokybės garantijos dokumente arba reklamoje, paskelbtoje sudarant sutartį arba iki jos sudarymo, išdėstytų sąlygų ar kitų reikalavimų, nesusijusių su nustatytaisiais Civilinio kodekso 6.363 straipsnyje. Šiame straipsnyje gamintoju laikomas prekių gamintojas, prekių importuotojas į Europos Sąjungą ar bet koks asmuo, ant prekių nurodantis savo pavadinimą, prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą

Svarbu! Pardavėjas (arba gamintojas) gali numatyti konkrečias komercinės (kokybės) garantijos galiojimo sąlygas, tačiau pardavėjo nustatytos prekės komercinės (kokybės) garantijos sąlygos negali varžyti įstatymais suteiktų vartotojų teisių, t. y. sutrumpinti garantijos pagal įstatymą termino, apriboti Civiliniame kodekse įtvirtintų teisių gynimo būdų.

Pardavėjas gali numatyti konkrečias komercinės (kokybės) garantijos galiojimo sąlygas (pakeitus prekę ar jos detalę, taikyti tik likusį pradinės (pirminės) prekės komercinės garantijos terminą arba kitą, trumpesnį nei du metai kokybės garantijos terminą), tačiau komercinės (kokybės) garantijos sąlygos negali varžyti įstatymais suteiktų vartotojų teisių, t. y. teisės aktai vartotojui suteikia teisę, pardavėjui nustačius trumpesnį nei dveji metai kokybės garantijos terminą, kreiptis dėl parduoto daikto trūkumo, per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos (Civilinio kodekso 6.338 straipsnio 5 dalis).

Atsakant į Jūsų klausimą dėl garantijos susidėvinčioms dalims, pažymėtina, kad Civilinis kodeksas įtvirtina kokybės garantijos terminą daiktų sudėtinėms ir komplektuojamosioms dalims. Civilinio kodekso 6.335 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymai ar sutartis gali numatyti, kad pardavėjo suteikiama daiktų kokybės garantija galioja tam tikrą laiką. Garantija šiuo atveju galioja visoms daiktų sudėtinėms dalims, jeigu kas kita nenustatyta įstatymuose ar sutartyje. Civilinio kodekso 6.335 straipsnio 5 dalis nustato, kad komplektuojamųjų detalių kokybės garantijos terminas yra toks pat kaip pagrindinio gaminio ir pradedamas skaičiuoti kartu su pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminu, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Taigi, įstatymų leidėjas, aptardamas garantijos suteikimo klausimus, sąmoningai skiria dvi nevientisos prekės sudedamųjų dalių rūšis:

1. daiktų (prekių) sudėtines dalis
2. bei komplektuojamąsias detales.

Taip pat Civilinio kodekso 4.6 straipsnis skiria daliuosius bei nedaliuosius daiktus.

• Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas (pavyzdžiui, telefono įkroviklis, ausinės ir pan.). Komplektuojamosios detalės laikytinos daliuoju daiktu, todėl jas keičiant būtų taikomas naujai skaičiuojamas 2 metų garantijos terminas, jei kitaip nenumatyta sutartyje.
• Nedaliaisiais daiktais yra laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, t. y., be tos dalies daiktas veikti negali (pavyzdžiui, kompiuterio vaizdo plokštė, akumuliatorius ir pan.). Jei detalė nepriskiriama prie komplektuojamų detalių, jos pakeitimas laikomas pagrindinio daikto trūkumų pašalinimu ir šiuo atveju tęsiama pagrindinio daikto garantija (kuri tiek pačiam daiktui, tiek ir, pavyzdžiui, baterijai ar kitai susidėvinčiai detalei yra dveji metai).

Civilinio kodekso 6.327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų – įprastus reikalavimus, o to paties teisės akto 6.336 straipsnyje nurodyta, kad įstatymai ar kiti teisės aktai gali nustatyti terminus, kuriems praėjus atitinkami daiktai laikomi netinkančiais naudoti pagal jų paskirtį (tinkamumo naudoti terminas). Šiais atvejais gamintojas, importuotojas, pardavėjas ar kitas asmuo, savo vardu paskirstantis daiktus, privalo aiškiai nurodyti daikto tinkamumo naudoti terminą. Daiktą, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokiu laiku, kad pirkėjas turėtų realią galimybę panaudoti daiktą iki jo tinkamumo naudoti termino pabaigos.

Svabu, jog prieš sudarydamas vartojimo sutartį, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją valstybine kalba apie prekės savybes, kainą, garantiją ir kt. (Civilinio kodekso 6.228(6) straipsnio 1 dalis).  Be to, pardavėjas gali numatyti prekės naudojimo sąlygas (instrukciją) ir vartotojui šių sąlygų nesilaikant ir prekę naudojant ne pagal paskirtį (pažeidžiant daikto naudojimo taisykles), pardavėjas nėra atsakingas už prekės kokybę, jeigu įrodo, kad vartotojas pažeidė daikto naudojimo taisykles (Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 3 dalis).

Taip pat įstatymai susidėvinčioms detalėms arba, pavyzdžiui, keičiamoms baterijoms išimčių dėl trumpesnio įstatyminės garantijos termino nenumato, o nagrinėdama ginčą Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba vertina visas aplinkybes ir įrodymus kiekvienu atveju atskirai.

Pardavėjas gali numatyti konkrečias komercinės (kokybės) garantijos galiojimo sąlygas, tačiau jos neturi varžyti įstatymais suteiktų vartotojų teisių, t. y. teisės aktai vartotojui suteikia teisę, pardavėjui nustačius trumpesnį nei dveji metai kokybės garantijos terminą, kreiptis dėl parduoto daikto trūkumo, per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos (Civilinio kodekso 6.338 straipsnio 5 dalis) ir reikšti pardavėjo atžvilgiu atitinkamus reikalavimus.

Daikto sudėtinėms dalims įstatymai numato tokį patį garantijos terminą kaip ir visam daiktui, o jos pakeitimas laikomas pagrindinio daikto trūkumų pašalinimu ir šiuo atveju tęsiama pagrindinio daikto garantija (kuri tiek pačiam daiktui, tiek ir, pavyzdžiui, baterijai ar kitai susidėvinčiai detalei yra dveji metai).

Vartotojo reikalavimas grąžinti už visą prekę sumokėtus pinigus šiuo atveju turėtų būti vertinamas per defekto mažareikšmiškumo principą bei kitas reikšmingas aplinkybes (kokia informacija apie prekę ar jos sudėtines dalis buvo suteikta ir pan.).

Civilinis kodeksas numato, jog pirkėjas, kuriam parduotas netinkamos kokybės daiktas, turi teisę savo pasirinkimu reikalauti iš pardavėjo be kita ko neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus, o vartotojo pasirinktas teisių gynybos būdas turi būti įgyvendinamas teisėtai ir sąžiningai. Svarbu pažymėti, jog daikto trūkumai turi būti šalinami per protingą terminą.

Jei vartotojas buvo supažindintas su garantinio aptarnavimo terminu, su minimu terminu sutiko ir įvertinęs aplinkybes išreikė valią remontuoti daiktą, o remontas atliktas per šį terminą, tai laikytina, jog pardavėjo pareiga įgyvendinta tinkamai ir vartotojas neįgijo teisės pasinaudoti kitais pirkėjo, kuriam parduotas netinkamos kokybės daiktas, teisių gynybos būdais. Tačiau, jei vartotojas nebuvo supažindintas su garantinio aptarnavimo terminu arba garantinis aptarnavimas trunka ilgiau nei numatyta, akivaizdu, jog vartotojo teisė teisė į gynybą nėra tinkamai įgyvendinta ir vartotojas išlaiko teisę savo pažeistas teises ginti kitu teisių gynybos būdu.

Įstatymai nenumato konkretaus termino, per kurį viena ar kita prekė turi būti sutaisyta. Teisės aktuose nustatyta, kad pardavėjas nekokybišką prekę turi pataisyti per protingą terminą. Kiekvienu konkrečiu atveju toks terminas vertintinas atskirai, tačiau jeigu prekė taisoma nepagrįstai ilgai (kelias savaites ar daugiau kaip mėnesį), vartotojas turi teisę kreiptis raštu į pardavėją ir nustatyti papildomą terminą remontui atlikti arba pateikti kitą reikalavimą (pakeisti prekę ar grąžinti pinigus).

Vertinant, ar remonto terminas nėra nepagrįstai ilgas, atsižvelgiama į visas individualaus atvejo aplinkybes – gedimo pobūdį, remonto sąlygas, informaciją, kuri vartotojui buvo suteikta, kitas reikšmingas aplinkybes.

Kaip nurodyta Europos Komisijos rekomendaciniame dokumente, kilus ginčui, reikia kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti, ar vartotojas, išbandydamas prekes, atliko ne tik tokius veiksmus, kurie būtini prekių pobūdžiui, savybėms ir veikimui nustatyti.

Atliekant šį vertinimą vertėtų palyginti vartotojo veiksmus su tuo, ką paprastai leidžiama daryti įprastoje „fizinėje“ parduotuvėje:

• prieš pirkdamas garso, vaizdo ir įrašymo įrangą vartotojas paprastai galėtų patikrinti vaizdo arba garso kokybę;
• parduotuvėje matuojantis drabužį nenuimamos gamintojo etiketės;
• vartotojas paprastai negalėtų praktiškai išbandyti buitinės, kaip antai virtuvės, technikos, kurią naudojant pagal paskirtį neišvengiamai lieka žymių;
• vartotojas negalėtų kompiuteryje įdiegti programinės įrangos, todėl skaičiuojant vertės sumažėjimą taip pat būtų įskaitytos pagrįstos išlaidos, reikalingos tos įrangos pradinei būklei atkurti.

Išbandymas. Nuotraukos padarymas, kolonėlių įjungimas į el. tinklą ir pan. yra būtini veiksmai prekių pobūdžiui įvetrinti.

Pažymėtina, jog Civilinio kodekso 6.331 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog: „Jeigu pirkimo-pardavimo sutartis nustato, kad pardavėjas privalo perduoti tam tikros rūšies, modelio, dydžio, spalvos ar pagal kitokius požymius apibūdinamus daiktus (daiktų asortimentas), tai pardavėjas privalo perduoti tokius daiktus, kurie atitinka šalių suderintą daiktų asortimentą.“ Atsakant į Jūsų klausimą, kai pirkėjui perduodama tinkamos kokybės, tačiau asortimento sąlygų neatitinkanti prekė, pirkėjas turi teisę atsisakyti juos priimti ir už juos mokėti, o jeigu jau sumokėta, – pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, jei sutartis nenumato ko kita, tačiau pažymėtina, jog laikoma, kad asortimento neatitinkantys daiktai priimti, jeigu pirkėjas per protingą terminą po jų gavimo nepraneša pardavėjui apie atsisakymą priimti daiktus.

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 str. tokių išlygų nenumato ir nurodo, kad atsakymas turi būti pateiktas per 14 d.

Minimo straipsnio 2 dalyje numatyta, jog: „Pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir, kai nesutinka su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų kreipimusis pardavėjai ir paslaugų teikėjai nagrinėja neatlygintinai.“

Straipsnio 3 dalyje numatyta, kad: „Kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas netenkina vartotojo reikalavimų arba juos tenkina iš dalies, pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakyme turi būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, kompetentingą spręsti vartojimo ginčą.“

Toks terminas niekur nėra įtvirtintas ir viskas priklauso nuo aplinkybių – pavyzdžiui, jei vartotojas pirko tam tikrą prekę (šiltnamį, baldą ar kt.), kuris bus išpakuotas ir renkamas tik vėliau, tai nėra pagrindas atsisakyti tenkinti jo reikalavimą dėl trūkstamų dalių.

Atsakydami dėl pardavėjo taikomo garantijos termino baterijoms, pažymime, kad, kaip minėta, pardavėjas iš esmės gali savo nuožiūra nustatyti prekės komercinės garantijos sąlygas, žinoma, nevaržydamas vartotojų teisių, kurias, įsigijus netinkamos kokybės prekę, jiems nustato teisės aktai. Kaip minėta, baterija laikytina daikto sudėtine dalimi, taigi, kokybės garantija galioja visoms sudėtinėms dalims, jeigu kas kita nenumatyta sutartyje.

Parduodama prekė turi būti tinkamos kokybės, t. y. daiktas turi atitikti pirkimo-pardavimo sutartį: pardavėjo pateiktą aprašymą; tinkamas naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; atitikti kokybės rodiklius, kurie paprastai yra būdingi to paties pobūdžio daiktams ir kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis pagal daikto pobūdį ir daikto gamintojo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus, įskaitant reklamą, daiktų ženklinimą.

Civilinio kodekso 6.336 straipsnyje nurodyta, kad įstatymai ar kiti teisės aktai gali nustatyti terminus, kuriems praėjus atitinkami daiktai laikomi netinkančiais naudoti pagal jų paskirtį (tinkamumo naudoti terminas). Šiais atvejais gamintojas, importuotojas, pardavėjas ar kitas asmuo, savo vardu paskirstantis daiktus, privalo aiškiai nurodyti daikto tinkamumo naudoti terminą. Daiktą, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokiu laiku, kad pirkėjas turėtų realią galimybę panaudoti daiktą iki jo tinkamumo naudoti termino pabaigos.

Taigi, jeigu prekės gamintojas/pardavėjas pirkėjo aiškiai neinformuoja, koks energijos sumažėjimas yra leistinas ar pan., tokiu atveju garantija galioja 2 metus gamintojo nurodytomis naudojimo sąlygomis.

Atsakant į Jūsų klausimą pažymėtina, jog nagrinėjant ginčus dėl mechaninio pažeidimo atsiradimo momento, praktikoje dažniausiai nėra įmanoma nustatyti mechaninio pažeidimo atsiradimo momento, tačiau nustatomas pažeidimo faktas. Dėl šios priežasties nagrinėjant ginčus remiamasi rašytiniais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, jog pardavėjui siekiančiam įrodyti, jog prekės mechaniniai pažeidimai egzistavo prekės pristatymo metu būtina fiksuoti prekės būklę perdavimo metu.

Pažymėtina, jog pardavėjui kaip verslo subjektui, keliami didesni profesinio atidumo, rūpestingumo reikalavimai. Verslininkas yra savo srities profesionalas, jis turi daugiau žinių apie prekę, verslininkui tenka neigiamų jo veiklos padarinių rizika. Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės (t. y. atsakomybė verslininkui yra taikoma už nuostolių padarymo faktą), nebent įstatymai ar sutartis numato kitaip. Verslininkas sutartį įvykdyti gali tiek pats, tiek pasitelkdamas trečiuosius asmenis). Kai verslininkas sutartį vykdo naudodamasis trečiųjų asmenų pagalba, jis atsako už dėl jų veiksmų atsiradusius nuostolius, verslininko pareiga prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką apima ir pareigą rūpestingai pasirinkti trečiuosius asmenis, turėti galimybių kontroliuoti jų veiklą ir pan.

Prekės perdavimo-priėmimo metu neužfiksavus prekių mechaninių pažeidimų, tačiau vėliau nustačius, jog mechaniniai pažeidimai egzistuoja, pardavėjas privalo įrodyti, jog mechaniniai pažeidimai atsirado ne tuo metu, kai prekė buvo pardavėjo žinioje bei siekiant apriboti pardavėjo atsakomybę dėl prekės trūkumų – įrodyti, jog trūkumai dėl kurių kreipėsi vartotojas atsirado dėl to, jog vartotojas pažeidė daikto naudojimo, saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

Pirkėjas, įsigijęs prekę fizinėje parduotuvėje, turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto daiktų perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais arba juos grąžinti. Vartotojas, grąžindamas tinkamos kokybės prekę pardavėjui, iš esmės neturi konkrečiai pagrįsti, kodėl pageidauja prekę grąžinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad Mažmeninės prekybos taisyklės (17 punktas) numato sąrašą prekių, kai vartotojo reikalavimas pakeisti nusipirktą tinkamos kokybės prekę analogiškomis prekėmis arba grąžinti sumokėtus pinigus gali būti tenkinamas tik tada, kai pardavėjas sutinka. Visas kitas kokybiškas prekes vartotojas turi teisę grąžinti, jeigu daiktai nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės bei nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš to pardavėjo.

Sudarant sutartis nuotoliniu būdu, vartotojas, kaip numato Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnis, turi teisę, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu nustatyta šio kodekso 6.228(11) straipsnyje, išlaidų, per keturiolika dienų atsisakyti nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties, išskyrus minėto straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis.

Pažymėtina, kad vartotojui įsigijus netinkamos kokybės prekę, teisės aktai suteikia jam (o ne pardavėjui) teisę rinktis savo teisių gynimo būdą (pakeisti prekę, ją pataisyti, sumažinti kainą ar grąžinti pinigus). Taigi, vartotojas yra laivas nesutikti su pardavėjo siūlomu kitu teisių gynimo būdu, tačiau vertintinos to pasekmės. Pardavėjui visada yra pareiga, nesutinkant su vartotojo reikalavimu pateikti argumentuotą atsakymą, o Tarnyba ginčą nagrinėja pagal surinktus įrodymus – nustačius, kad vartotojo reikalavimo nėra galimybės įvykdyti natūra, pagal Civilinio kodekso 6.28, 6.222 straipsnius vartotojas turi priimti prievolės įvykdymą kitais būdais arba reikalauti atlyginti nuostolius padarytus dėl prievolės neįvykdymo tuo negalimu būdu (paprastai atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais).

Civilinio kodekso 6.465 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, jog dovanojimo sutartis yra vienašalis sandoris, sudaromas neatlygintinai, o apdovanotasis neturi teisės kreiptis dėl dovanos kokybės. Nepaisant to, pažymėtina, jog verslininkas privalo platinti saugias ir kokybiškas prekes.

Jeigu iškeliama sąlyga, jog dovaną galima gauti tik sudarant kitų prekių įsigijimo sutartį (būtent dovana gali paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, todėl reklamuojama dovana visais atvejais, kai išpildomos aiškiai bei išsamiai pateiktos pasiūlymo sąlygos, privalo būti suteikta, kitu atveju gali kilti atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo nuostatas), dovanos suteikimas įsigyjant prekę nebūtų kvalifikuojamas kaip dovanojimas, kadangi dovaną apdovanotasis gautų tik įvykdęs numatytą sąlygą – sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, būtų laikoma, jog parduotas daiktų komplektas, kuriam, be kita ko, būtų taikoma garantija pagal įstatymą, numatyta Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 1 dalyje. Todėl pasireiškus prekės, kuri buvo komplekto dalis (nors ir pavadinta dovana), kokybės trūkumams, pirkėjas turėtų teisę kreiptis į pardavėją dėl šių trūkumų pašalinimo, remiantis Civilinio kodekso 6.364 (1) straipsniu.

Kai pardavėjas pakeičia daiktą, tai jis atsako ir už pakeisto daikto kokybę, atsižvelgiant į tai, pakeistam daiktui turi būti taikomas toks pats garantijos terminas, koks taikomas ir įsigytam daiktui.

Jei sutartis kvalifikuojama kaip dovanojimo, tokia sutartis neįpareigoja dovanotojo suteikti dovanojamo daikto garantiją, tačiau dovanotojo pareiga užtikrinti, jog dovanos perdavimo metu jis turi nuosavybės teisę į dovaną.

Jei yra keliamos sąlygos gauti dovaną (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas), tokia sutartis nelaikytina dovanojimo, tačiau laikoma, jog įsigytas daiktų komplektas. Pažymėtina, jog daiktų, sudarančių komplektą, kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų – įprastus reikalavimus.

Jei vartotojui perduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų, vartotojas pagal Civilinio kodekso 6.364 (1) straipsnyje nustatytas sąlygas turi teisę reikalauti, kad:

1. būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė,
2. proporcingai sumažinta prekės kaina,
3. arba vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį.

Vartotojas turi teisę reikalauti pardavėjo prekę pataisyti arba pakeisti tinkamos kokybės preke. Pardavėjui nepataisius prekės ar jos nepakeitus, vartotojas turi teisę reikalauti sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo—pardavimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis, tačiau jeigu prekės trūkumas esminis ar jis negali būti pataisytas, vartotojas iš karto gali reikalauti nutraukti sutartį arba sumažinti prekės kainą.  

Vartotojas dėl vartojimo sutarties vykdymo turi kreiptis į prekės pardavėją. Jeigu pardavėjui iškelta bankroto byla ar įmonė yra likviduota ir jos teisių bei sutartinių įsipareigojimų vykdymo nėra perėmusi kita bendrovė, tokiu atveju kita įmonė (kuri, pavyzdžiui, yra perpirkusi internetinę parduotuvę ar kitas teises), neturi pareigos vykdyti ankstesnės įmonės įsipareigojimų. Įmonei nevykdant veiklos, tačiau nesant bankrutavusiai ar likviduotai, prisiimti įsipareigojimai neišnyksta ir turi būti vykdomi, o vartotojas dėl nevykdančios veiklos įmonės įsipareigojimų nevykdymo gali kreiptis į Tarnybą ar į teismą.

Pažymime, kad iškėlus įmonės bankroto bylą teisme ir nutarus ją likviduoti, įstatymai ir kiti teisės aktai Tarnybai nesuteikia teisės spręsti klausimo dėl vartotojų, bankrutuojančios ar likviduojamos įmonės atžvilgiu keliančių reikalavimų, teisių ir teisėtų interesų gynimo. Bankroto ir likvidavimo procesą reglamentuoja Juridinių asmenų nemokumo įstatymas, o fizinių ar juridinių asmenų, kurie laikomi įmonės kreditoriais, reikalavimai tenkinami minėtame įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytu eiliškumu.

Vartojimo prikimo-pardavimo sutarčių nuostatos juridiniams asmenims nėra taikomos. Juridiniai asmenys (verslininkai) gali remtis bendrosiomis pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatomis (Kai sutartyje nustatytas trumpesnis nei dveji metai daikto kokybės garantijos terminas ir daikto trūkumai nustatyti pasibaigus šiam terminui, tačiau nepraėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo daikto perdavimo dienos, pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumas atsirado iki daikto perdavimo arba dėl iki daikto perdavimo atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas – Civilinio kodekso 6.338 straipsnio 5 dalis).

Tinkamos kokybės kvepalų grąžinimą, įsigijus prekę prekybos vietoje, nustato Mažmeninės prekybos taisyklės, kurių 17.2. punkte numatyta, kad tinkamos kokybės parfumerijos, kosmetikos ir tualetiniai preparatai gali būti grąžinami tik pardavėjui geranoriškai sutikus.

Tuo atveju, jei kosmetikos gaminiai įsigyjami nuotoliniu būdu (pvz. internetu), vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio nuostatomis gali būti grąžinti per 14 d., jei nebuvo pažeistos jų saugos plėvelės, jie nebuvo atdaryti ar išbandyti.

Civilinis kodeksas įtvirtina kokybės garantijos terminą daiktų sudėtinėms ir komplektuojamosioms dalims.

Civilinio kodekso 6.335 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymai ar sutartis gali numatyti, kad pardavėjo suteikiama daiktų kokybės garantija galioja tam tikrą laiką. Garantija šiuo atveju galioja visoms daiktų sudėtinėms dalims, jeigu kas kita nenustatyta įstatymuose ar sutartyje.

Civilinio kodekso 6.335 straipsnio 5 dalis nustato, kad komplektuojamųjų detalių kokybės garantijos terminas yra toks pat kaip pagrindinio gaminio ir pradedamas skaičiuoti kartu su pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminu, jeigu sutartis nenumato ko kita. Taigi, įstatymų leidėjas, aptardamas garantijos suteikimo klausimus, sąmoningai skiria dvi nevientisos prekės sudedamųjų dalių rūšis – daiktų (prekių) sudėtines dalis bei komplektuojamąsias detales.

Taip pat Civilinio kodekso 4.6 straipsnis skiria daliuosius bei nedaliuosius daiktus.

• Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas (pavyzdžiui, telefono įkroviklis, ausinės ir pan.). Komplektuojamosios detalės laikytinos daliuoju daiktu, todėl jas keičiant būtų taikomas naujai skaičiuojamas 2 metų garantijos terminas, jei kitaip nenumatyta sutartyje.
• Nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, t. y., be tos dalies daiktas veikti negali (pavyzdžiui, kompiuterio vaizdo plokštė, akumuliatorius ir pan.). Jei detalė nepriskiriama prie komplektuojamų detalių, jos pakeitimas laikomas pagrindinio daikto trūkumų pašalinimu ir šiuo atveju tęsiama pagrindinio daikto garantija (kuri tiek pačiam daiktui, tiek ir, pavyzdžiui, baterijai ar kitai susidėvinčiai detalei yra dveji metai).

Atsakant į Jūsų klausimą, akumuliatorius yra sudėtinė daikto dalis (nedalusis daiktas) ir jai galioja tokia pati garantija kaip ir visam daiktui.

Pratęstos garantijos paslauga yra atskira sutartis, kuri paprastai pradeda galioti, pasibaigus pardavėjo suteiktai kokybės garantijai (tačiau nebūtinai). Šiuo atveju pratęsta garantija yra visiškai atskira sutartis, kuri vykdoma pagal joje numatytas sąlygas – pavyzdžiui, prekei atliekamas tik remontas ir pan., tačiau pratęstos garantijos sutartyje turi būti aiškiai išdėstytos sąlygos, kokia apimtimi pratęsta garantija taikoma, kad vartotojas nebūtų suklaidintas, nesusidarytų nepagrįstų lūkesčių ir pan. Pratęstos garantijos paslaugos atveju pardavėjui nėra pareigos taikyti jos komplektuojamosioms detalėms, bet išimtys turi būti aiškiai įvardintos.

Tarnyba parengė atmintinę, kurioje susitemino svarbiausius reikalavimus ir patarimus, kuriuos privalo žinoti kiekvienas prekybą elektrotechnika vykdantis verslininkas. Atmintinėje pateikiamos svarbiausios pardavėjo pareigos, patarimai vykdant garantinius įsipareigojimus ir rengiant sutartis su vartotojais, aptarta svarbiausia informacija apie nuotolines sutartis, primenami reikalavimai reklamai, taip pat prekių ženklinimo ir saugos reikalavimai.

Vadovaujantis Mažmeninės prekybos taisyklių, patvirtintų 2001-06-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 697, 20 punktu, prekės keičiamos ar grąžinamos vartotojo rašytiniu arba žodiniu prašymu prekės pirkimo vietoje ar kitoje pardavėjo nurodytoje vartotojui patogioje vietoje šia tvarka:

• 20.1. Grąžindamas tinkamos kokybės prekę, vartotojas pardavėjui pateikia prekę ir nurodo priežastį, dėl kurios įsigyta prekė jo netenkina, ir vieną iš Civilinio kodekso 6.362 straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytų reikalavimų.
• 20.2. Grąžindamas netinkamos kokybės prekę, vartotojas pardavėjui pateikia prekę, nurodo prekės trūkumą (-us) ir Civilinio kodekso 6.3641  straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais pasirinktinai pareikalauja prekę pataisyti (remontuoti) arba ją pakeisti. Vartotojas turi teisę reikalauti pardavėjo proporcingai sumažinti prekės kainą arba vienašališkai nutraukti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu tenkinama bent viena Civilinio kodekso 6.3641  straipsnio 4 dalyje nustatyta sąlyga.

Pastebėtina, kad jeigu vartotojas pardavėjui pateikia tik prašymą, tačiau nepateikia prekės, tai nėra kliūtis vartotojui, nepavykus ginčo su pardavėju išspręsti taikiai, kreiptis į Tarnybą, o Tarnybai tai nėra pagrindas atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą. Jeigu nagrinėjant vartotojo prašymą ginčų sprendimo ne teisme tvarka dėl prekės kokybės šalys laikosi skirtingų pozicijų, Tarnyba gali prašyti vartotojo sudaryti galimybę pardavėjui susipažinti su įrodymais (įsigyta galimai netinkamos kokybės preke) ir per atitinkamą terminą pateikti argumentuotus paaiškinimus dėl ginčijamos prekės kokybės.

Labai svarbu pažymėti, kad sutarties šalys turi bendradarbiauti ir kooperuotis, o nagrinėjant ginčą ne teismo tvarka - naudotis savo teisėmis sąžiningai, nevilkindami ginčo nagrinėjimo. Taip pat paminėtina, kad ginčo nagrinėjimas Tarnyboje gali būti nutraukiamas, kai vartotojas neteikia ginčui nagrinėti reikalingų paaiškinimų ar kitaip trukdo nagrinėti ginčą.

Taip, gali.

Jeigu prekė yra tinkamos kokybės, pagal Civilinio kodekso 6.362 straipsnį pirkėjas turi teisę per 14 dienų nuo ne maisto prekių perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais, arba grąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą. Atkreipiame dėmesį, kad pirkėjo reikalavimas pakeisti arba grąžinti daiktus tenkinamas, jeigu daiktai nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės, daiktai nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš konkretaus pardavėjo.

Būtina pažymėti, kad Mažmeninės prekybos taisyklių 17 punktas numato negrąžinamų prekių sąrašą. Į šį sąrašą patenkančios prekės, būdamos tinkamos kokybės, gali būti grąžinamos tik pardavėjui sutikus. Su minėtomis taisyklėmis galite susipažinti šioje nuorodoje: https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=712337a0164711e4afafe56485a7e49a.

Vartotojas, kuriam buvo parduota nekokybiška prekė, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.364 (1) straipsniu, turi teisę pasirinkti reikalauti prekę pataisyti (remontuoti) arba reikalauti ją pakeisti, išskyrus atvejus, kai reikalavimo nebūtų įmanoma įvykdyti arba pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų.

Pardavėjas turi teisę atsisakyti remontuoti ar pakeisti prekę, jeigu to neįmanoma padaryti arba jeigu dėl to pardavėjas patirtų neproporcingų išlaidų, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant:

1. prekės vertę, jeigu prekė neturėtų trūkumų;
2. prekės trūkumų (neatitikties) reikšmingumą;
3. tai, ar kitokio reikalavimo taikymas nesukeltų nepatogumų vartotojui.

Vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu:

1. pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė arba atsisakė tai padaryti;
2. prekės trūkumas atsirado, nors pardavėjas bandė remontuoti prekę;
3. prekės trūkumas yra esminis;
4. pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių yra aišku, kad jis per protingą terminą nesuremontuos ar nepakeis prekės arba tai sukels didelių nepatogumų vartotojui.

Vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui.

6.364 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokią prekių (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) kokybės reikalavimų neatitiktį prekės pristatymo momentu ir paaiškėjusią ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prekės pristatymo (garantija pagal įstatymą).

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, pardavėjas ir vartotojas gali susitarti dėl trumpesnio, negu nustatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, pardavėjo atsakomybės už naudotas prekes termino, tačiau šis terminas negali būti trumpesnis negu vieneri metai.

Svarbu! Jeigu prekė įsigyta iki 2022 metų sausio 1 d., taikoma tuo metu (sutarties sudarymo metu) galiojusi Civilinio kodekso redakcija, todėl reikia žiūrėti tuo metu galiojusias normas ir reikalavimus, kuriuos galite reikšti.

Vadovaujantis Civilinio kodekso redakcija galiojusia iki 2022 metų sausio 1d. 6.363 straipsnio 7 dalimi, pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą: 1) reikalauti iš pardavėjo nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) reikalauti iš pardavėjo nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) reikalauti iš pardavėjo atitinkamai sumažinti kainą; 4) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Tačiau, pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalis).

Vadovaujantis Civiliniu kodeksu pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokią prekių (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) kokybės reikalavimų neatitiktį prekės pristatymo momentu ir paaiškėjusią ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prekės pristatymo (garantija pagal įstatymą). Pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurie yra tinkamos kokybės, t. y. atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (aprašymą, pavyzdį, modelį bei turi savybes, kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis) bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus ir kurie yra tinkami naudoti pagal įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį. Pardavėjas neturi teisės riboti garantijos pagal įstatymą apimties, t. y. jam neleidžiama pačiam sutrumpinti garantijos termino, apriboti Civiliniame kodekse įtvirtintų teisių gynimo būdų.

Informuojame, kad teisės aktai nenumato vartotojui pareigos išsaugoti prekės originalią pakuotę ir ją pateikti pardavėjui prekę remontuojant, keičiant ar grąžinant kaip netinkamos kokybės, tačiau labai svarbu užtikrinti, kad grąžinama prekė transportavimo metu būtų tinkamai supakuota ir taip neatsirastų papildomų trūkumų. Pažymėtina, kad tinkamu prekės supakavimu turi pasirūpinti siuntėjas (vartotojas), atsižvelgiant į prekės pobūdį (pavyzdžiui, dėl dūžtančio daikto ir jo dalių imtis atitinakmų priemonių ir ženklinimo).

Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalimi, terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita. Tai reiškia, kad 14 dienų prekės grąžinimo terminas skaičiuojamas nuo sekančios dienos po prekės įsigijimo. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 1.122 straipsnyje numatyta, kad jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos 24.00 val., tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas baigiasi tą valandą, kurią šioje organizacijoje pagal nustatytas taisykles baigiasi darbo laikas. Pareiga įrodyti, kad prekė buvo grąžinta per nurodytą terminą, tenka vartotojui.

Papildomai pažymime, kad tinkamos kokybės negrąžintinų prekių sąrašas pateikiamas Mažmeninės prekybos taisyklių 17 punkte.

Dideles ir sunkias (daugiau kaip 10 kg svorio) netinkamos kokybės ne maisto prekes kokybei įvertinti, keisti, taisyti ar grąžinti veža pardavėjas, jeigu pirkimo–pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Tokių prekių kokybė gali būti įvertinta ir vietoje, kurioje prekė faktiškai naudojama ar laikoma.

Jeigu prekė yra tinkamos kokybės, pagal Civilinio kodekso 6.362 straipsnį pirkėjas turi teisę per 14 dienų nuo ne maisto prekių perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais, arbagrąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą.

Atkreipiame dėmesį, kad pirkėjo reikalavimas pakeisti arba grąžinti daiktus tenkinamas, jeigu daiktai nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės bei daiktai nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš konkretaus pardavėjo. Taigi, tinkamos kokybės grąžinami daiktai turi būti nenaudoti ir nepraradę prekinės išvaizdos, priešingu atveju pardavėjas turi teisę šių daiktų nepriimti.

Papildomai primename, kad Mažmeninės prekybos taisyklių 17 punkte yra numatytas prekių sąrašas, kurios tinkamos kokybės gali būti grąžinamos tik pardavėjui sutikus.

Informuojame, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje apibrėžta vartotojo sąvoka: „Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis“. Civilinio kodekso 6.228(1) straipsnio 1 dalis įtvirtina vartojimo sutarties sampratą, t. y. nustato, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą.

Atsižvelgiant į tai, sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo tik tuomet, kai atitinka tris būtinus požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais); trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais).

Atsižvelgiant į tai, juridinis asmuo nėra laikomas vartotoju. Tokiu būdu tarp dviejų juridinių asmenų kilę santykiai negali būti kvalifikuojami kaip vartojimo teisiniai santykiai, todėl ginčai, kilę tarp dviejų juridinių asmenų, sprendžiami tarpusavio derybų būdu, o nepavykus susitarti, dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo verslininkas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, jog Civilinio kodekso 6.328 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „Jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus.“, o Civilinio kodekso 6.320 straipsnyje įtvirtinta, jog bendru atveju, jeigu kas kita nenumatyta šiame kodekse arba pirkimo-pardavimo sutartyje, daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo momentą.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog priėmus prekę ir perdavimo metu patvirtinus, jog perdavimo metu prekė pažeidimų neturėjo, vartotojui reiškiančiam pretenziją dėl prekės pažeidimų egzistavusių pristatymo metu kyla pareiga įrodyti, jog už atsiradusį pažeidimą atsakingas pardavėjas. Tačiau pažymėtina, jog nagrinėjant kilusius ginčus dėl pristatymo momentu atsiradusių prekės mechaninių pažeidimų vertinama ir tai, ar pardavėjas sudarė sąlygas pasinaudoti vartotojo teise patikrinti prekę prieš įsigijimą.

Kilus ginčui dėl nustatyto prekės kokybės trūkumo mažareikšmiškumo, prekės kokybės trūkumas vertinamas kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į tai ar trūkumas gali būti pašalintas, jei taip, tai kokiomis darbo ir laiko sąnaudomis gali būti pašalintas, kokią įtaką trūkumo šalinimas turi būsimai daikto būklei bei kokią įtaką trūkumo šalinimas daro vartotojo teisei naudotis daiktu. Taip pat pagal Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos priimtų sprendimų praktiką paminėtinos aplinkybės, pavyzdžiui, ar trūkumas pasireiškė pakartotinai, kokį terminą trunka trūkumo šalinimas, ar trūkumo šalinimas sudaro žymią dalį prekės kainos.

Pažymėtina, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numato, jog: „Pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir, kai nesutinka su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų kreipimusis pardavėjai ir paslaugų teikėjai nagrinėja neatlygintinai.“ Atsakant į klausimą, pažymėtina, jog vartotojo pretenzija turi būti išnagrinėta ir atsakymas vartotojui pateiktas nepaisant pardavėjo vidinio įsitikinimo pretenzijos nepagrįstumu. Vartotojui patvirtinus, jog prekė priėmimo metu trūkumų neturėjo, tačiau po kelių dienų reiškiant pretenziją dėl priėmimo metu egzistavusių pažeidimų kylą pareiga įrodyti, jog už pažeidimus yra atsakingas pardavėjas. Nagrinėjant ginčus kiekvienu atveju aplinkybės yra vertinamos individualiai, tačiau, pažymėtina, jog vartotojo patvirtinimas prekės priėmimo metu neužkerta kelio vartotojui reikšti pretenziją, o pardavėjui nepašalina pareigos atsakyti į vartotojo kreipimąsi.

Praktika rodo, kad taip, tačiau kiekvienu atveju vertinama individualiai.

Kaip nurodyta Europos Komisijos rekomendaciniame dokumente, kilus ginčui, reikia kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti, ar vartotojas, išbandydamas prekes, atliko ne tik tokius veiksmus, kurie būtini prekių pobūdžiui, savybėms ir veikimui nustatyti. Atliekant šį vertinimą vertėtų palyginti vartotojo veiksmus su tuo, ką paprastai leidžiama daryti įprastoje „fizinėje“ parduotuvėje:

• prieš pirkdamas garso, vaizdo ir įrašymo įrangą vartotojas paprastai galėtų patikrinti vaizdo arba garso kokybę;
• parduotuvėje matuojantis drabužį nenuimamos gamintojo etiketės;
• vartotojas paprastai negalėtų praktiškai išbandyti buitinės, kaip antai virtuvės, technikos, kurią naudojant pagal paskirtį neišvengiamai lieka žymių;
• vartotojas negalėtų kompiuteryje įdiegti programinės įrangos, todėl skaičiuojant vertės sumažėjimą taip pat būtų įskaitytos pagrįstos išlaidos, reikalingos tos įrangos pradinei būklei atkurti.

Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnis „Sutarties atsisakymo teisinės pasekmės“ aiškiai numato, kad:

1. Vartotojui įgyvendinus teisę atsisakyti sutarties, pasibaigia šalių pareigos vykdyti nuotolinę sutartį ar ne prekybos patalpose sudarytą sutartį arba sudaryti nuotolinę sutartį ar sutartį ne prekybos patalpose, jeigu vartotojas buvo pateikęs pasiūlymą ją sudaryti.
2. Verslininkas nedelsdamas ir ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo tos dienos, kurią jis gavo vartotojo pranešimą apie sutarties atsisakymą, turi grąžinti vartotojui visas šio sumokėtas sumas, įskaitant vartotojo apmokėtas prekių pristatymo išlaidas. Grąžindamas vartotojui visas sumokėtas sumas, verslininkas turi naudoti tokį pat mokėjimo būdą, kokį naudojo vartotojas mokėdamas verslininkui, nebent vartotojas aiškiai sutiko dėl kitokio būdo ir jeigu vartotojas nepatiria jokių kitų papildomų išlaidų.

Papildomai pastebime, kad reikšminga atskirti dvi skirtingas situacijas: kai vartotojas pats nusprendžia atsisakyti nuotolinės sutarties dėl to, kad persigalvojo, nenurodydamas priežasties arba kai bendrovė, kaip verslo subjektas, atšaukia vartotojo įvykdytą užsakymą, nurodydama vartotojui, kad neturi siūlomų užsakyti prekių. Pirmuoju atveju, kai vartotojas nusprendžia atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties, jis tai gali atlikti vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad vartotojas turi teisę, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu numatyta šio kodekso 6.228(11) straipsnyje, išlaidų, per 14 dienų atsisakyti nuotolinės sutarties, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis. Taip pat šioje situacijoje aktuali Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad verslininkas nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 14 dienų nuo tos dienos, kurią gavo vartotojo pranešimą apie sutarties atsisakymą, turi grąžinti vartotojui visas šio sumokėtas sumas, įkaitant vartotojo apmokėtas prekių pristatymo išlaidas. Antruoju atveju, kai bendrovė atšaukia vartotojo įvykdytą užsakymą, nurodydama, kad sandėlyje neturi vartotojo užsakytų daiktų, svarbu atkreipti dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 2 dalies nuostata netaikytina. Atsižvelgiant į tai, kad toks sutarties atšaukimas įvyko ne vartotojo valia ir be jo sutikimo, ginčo atvejui privalo būti taikytinos bendrosios teisės aktų nuostatos, todėl, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuomone, pardavėjas privalo nedelsdamas grąžinti pirkėjui visas jo sumokėtas sumas.

Išbandymas. Nuotraukos padarymas, kolonėlių įjungimas į el. tinklą ir pan. yra būtini veiksmai prekių pobūdžiui įvetrinti.

Toks terminas niekur nėra įtvirtintas ir viskas priklauso nuo aplinkybių – pavyzdžiui, jei vartotojas pirko tam tikrą prekę (šiltnamį, baldą ar kt.), kuris bus išpakuotas ir renkamas tik vėliau, tai nėra pagrindas atsisakyti tenkinti jo reikalavimą dėl trūkstamų dalių.

Civilinio kodekso 6.364(2) straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirkėjo, kuriam parduotas netinkamos kokybės daiktas teisė reikalauti iš pardavėjo nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu.

Vartotojas turi teisę reikalauti prekę pakeisti, išskyrus atvejus, kai reikalavimo nebūtų įmanoma įvykdyti arba pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų, palyginti su išlaidomis kitam reikalavimui įgyvendinti, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant:

1. prekės vertę, jeigu prekė neturėtų trūkumų;
2. prekės trūkumų (neatitikties) reikšmingumą;
3. tai, ar kitokio reikalavimo taikymas nesukeltų nepatogumų vartotojui (Civilinio kodekso 6.364(1) straipsnio 2 dalis).

Atkreiptinas dėmesys, jog ginčą nagrinėjantis subjektas, įvertindamas vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo galimybę, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių. Taigi pripažinus, jog vartotojo pasirinktas teisių gynybos būdas yra proporcingas sutarties pažeidimui, nepriklausomai nuo prekės kainos pokyčio vartotojas turi teisę gauti tokią pat prekę, kokią įsigijo.

Pirkėjas, įsigijęs prekę fizinėje parduotuvėje, turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto daiktų perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais arba juos grąžinti. Vartotojas, grąžindamas tinkamos kokybės prekę pardavėjui, iš esmės neturi konkrečiai pagrįsti, kodėl pageidauja prekę grąžinti. Atkreiptinas dėmesys, kad Mažmeninės prekybos taisyklės (17 punktas) numato sąrašą prekių, kai vartotojo reikalavimas pakeisti nusipirktą tinkamos kokybės prekę analogiškomis prekėmis arba grąžinti sumokėtus pinigus gali būti tenkinamas tik tada, kai pardavėjas sutinka. Visas kitas kokybiškas prekes vartotojas turi teisę grąžinti, jeigu daiktai nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės bei nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš to pardavėjo.

Sudarant sutartis nuotoliniu būdu, vartotojas, kaip numato Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnis, turi teisę, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu nustatyta šio kodekso 6.228(11) straipsnyje, išlaidų, per keturiolika dienų atsisakyti nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties, išskyrus minėto straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis.

Pažymėtina, kad vartotojui įsigijus netinkamos kokybės prekę, teisės aktai suteikia jam (o ne pardavėjui) teisę rinktis savo teisių gynimo būdą (pakeisti prekę, ją pataisyti, sumažinti kainą ar grąžinti pinigus). Taigi, vartotojas yra laivas nesutikti su pardavėjo siūlomu kitu teisių gynimo būdu, tačiau vertintinos to pasekmės. Pardavėjui visada yra pareiga, nesutinkant su vartotojo reikalavimu pateikti argumentuotą atsakymą, o Tarnyba ginčą nagrinėja pagal surinktus įrodymus – nustačius, kad vartotojo reikalavimo nėra galimybės įvykdyti natūra, pagal Civilinio kodekso 6.28, 6.222 straipsnius vartotojas turi priimti prievolės įvykdymą kitais būdais arba reikalauti atlyginti nuostolius padarytus dėl prievolės neįvykdymo tuo negalimu būdu (paprastai atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais).

Įsigijus prekę fizinėje parduotuvėje, pirkėjo reikalavimas pakeisti tinkamos kokybės daiktus tenkinamas, jeigu daiktai nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės bei nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš to pardavėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad fizinėje parduotuvėje pardavėjas privalo sudaryti sąlygas vartotojui apžiūrėti prekę, ją pasimatuoti ar patikrinti, kaip ji veikia, arba pademonstruoti, kaip ją naudoti, jeigu tai įmanoma atsižvelgiant į prekės pobūdį ar sudaromos sutarties rūšį. Kokybišką prekę, įsigytą fizinėje parduotuvėje, vartotojas turėtų grąžinti su nesugandinta originalia pakuote.

Kaip paaiškinta Vartotojų teisių direktyvos 47 konstatuojamojoje dalyje, vartotojas gali atsisakyti sutarties nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus su prekėmis jis atliko sutarties atsisakymo laikotarpiu: „kai kurie vartotojai pasinaudoja teise atsisakyti sutarties po to, kai prekėmis pasinaudoja daugiau nei būtina nustatyti prekių pobūdį, savybes ir veikimo būdą.

Tokiu atveju vartotojas neturėtų prarasti teisės atsisakyti sutarties, bet turėtų atsakyti už bet kokį prekių vertės sumažėjimą. <…>“. Tačiau tokiais atvejais pagal 14 straipsnio 2 dalį vartotojas atsako „už prekių vertę, sumažėjusią dėl veiksmų su prekėmis, nebūtinų nustatyti, koks yra prekės pobūdis, savybės ir kaip ji veikia“. 47 konstatuojamojoje direktyvos dalyje šis įsipareigojimas paaiškintas išsamiau:

„<…> Siekdamas nustatyti prekių pobūdį, savybes ir veikimo būdą, vartotojas turėtų elgtis su preke ir ją apžiūrėti tik tokiu pačiu būdu, kaip jam būtų leista tą atlikti parduotuvėje. Pavyzdžiui, vartotojas turėtų drabužį tik pasimatuoti ir neturėtų jo dėvėti. Vadinasi, vartotojas sutarties atsisakymo laikotarpiu turėtų elgtis su prekėmis rūpestingai ir jas rūpestingai apžiūrėti“.

Prekių vertė gali sumažėti ypač tada, kai patiriama išlaidų jas valant ir taisant, o jeigu prekių nebeįmanoma parduoti kaip naujų, prekiautojas objektyviai netenka dalies pajamų, nes yra priverstas grąžintą prekę realizuoti kaip naudotą prekę.

Kilus ginčui, reikia kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti, ar vartotojas, išbandydamas prekes, atliko ne tik tokius veiksmus, kurie būtini prekių pobūdžiui, savybėms ir veikimui nustatyti.

Atliekant šį vertinimą vertėtų palyginti vartotojo veiksmus su tuo, ką paprastai leidžiama daryti įprastoje „fizinėje“ parduotuvėje:

• prieš pirkdamas garso, vaizdo ir įrašymo įrangą vartotojas paprastai galėtų patikrinti vaizdo arba garso kokybę;
• parduotuvėje matuojantis drabužį nenuimamos gamintojo etiketės;
• vartotojas paprastai negalėtų praktiškai išbandyti buitinės, kaip antai virtuvės, technikos, kurią naudojant pagal paskirtį neišvengiamai lieka žymių;
• vartotojas negalėtų kompiuteryje įdiegti programinės įrangos, todėl skaičiuojant vertės sumažėjimą taip pat būtų įskaitytos pagrįstos išlaidos, reikalingos tos įrangos pradinei būklei atkurti.

Vartotojas dėl vartojimo sutarties vykdymo turi kreiptis į prekės pardavėją. Jeigu pardavėjui iškelta bankroto byla ar įmonė yra likviduota ir jos teisių bei sutartinių įsipareigojimų vykdymo nėra perėmusi kita bendrovė, tokiu atveju kita įmonė (kuri, pavyzdžiui, yra perpirkusi internetinę parduotuvę ar kitas teises), neturi pareigos vykdyti ankstesnės įmonės įsipareigojimų. Įmonei nevykdant veiklos, tačiau nesant bankrutavusiai ar likviduotai, prisiimti įsipareigojimai neišnyksta ir turi būti vykdomi, o vartotojas dėl nevykdančios veiklos įmonės įsipareigojimų nevykdymo gali kreiptis į Tarnybą ar į teismą.

Pažymime, kad iškėlus įmonės bankroto bylą teisme ir nutarus ją likviduoti, įstatymai ir kiti teisės aktai Tarnybai nesuteikia teisės spręsti klausimo dėl vartotojų, bankrutuojančios ar likviduojamos įmonės atžvilgiu keliančių reikalavimų, teisių ir teisėtų interesų gynimo. Bankroto ir likvidavimo procesą reglamentuoja Juridinių asmenų nemokumo įstatymas, o fizinių ar juridinių asmenų, kurie laikomi įmonės kreditoriais, reikalavimai tenkinami minėtame įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytu eiliškumu.

Tinkamos kokybės kvepalų grąžinimą, įsigijus prekę prekybos vietoje, nustato Mažmeninės prekybos taisyklės, kurių 17.2. punkte numatyta, kad tinkamos kokybės parfumerijos, kosmetikos ir tualetiniai preparatai gali būti grąžinami tik pardavėjui geranoriškai sutikus.

Tuo atveju, jei kosmetikos gaminiai įsigyjami nuotoliniu būdu (pvz. internetu), vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio nuostatomis gali būti grąžinti per 14 d., jei nebuvo pažeistos jų saugos plėvelės, jie nebuvo atdaryti ar išbandyti.

Tarnyba parengė atmintinę, kurioje susitemino svarbiausius reikalavimus ir patarimus, kuriuos privalo žinoti kiekvienas prekybą elektrotechnika vykdantis verslininkas. Atmintinėje pateikiamos svarbiausios pardavėjo pareigos, patarimai vykdant garantinius įsipareigojimus ir rengiant sutartis su vartotojais, aptarta svarbiausia informacija apie nuotolines sutartis, primenami reikalavimai reklamai, taip pat prekių ženklinimo ir saugos reikalavimai.

Galiojantys teisės aktai nenumato tokios nuotolinės pirkimo - pardavimo sutarties (sudarytos internetinėje parduotuvėje) atsisakymo išimties, pagal kurią nebūtų galima grąžinti juvelyrinių dirbinių. Nors tokių dirbinių, įsigytų fizinėje parduotuvėje, pardavėjas turi teisę nepriimti, tačiau jei tokią prekę įsigijote internetu, tuomet pardavėjas be pagrindo negali atsisakyti jos priimti. Atkreipiame dėmesį, kad vartotojas, siekdamas atsisakyti juvelyrinio dirbinio sutarties, kaip ir kitais atvejais, neturėtų piktnaudžiauti šia teise ir turėtų su ja elgtis ir prekę apžiūrėti tik tokiu pačiu būdu, kaip jam būtų leista tai atlikti fizinėje parduotuvėje. Vartotojas, netinkamai įgyvendinęs daikto patikrinimo teisę, atlikęs veiksmus, kurie nebuvo būtini prekės pobūdžiui, veikimui ir savybėms nustatyti, atsako už tokios prekės vertės sumažėjimą.

Pagal pateiktą situaciją vartotojas prekę atsiėmė iš paštomato, išpakavęs ją namuose pastebėjo prekės mechaninius pažeidimus, t. y. neturėjo galimybės pasinaudoti prekės patikrinimo teise, kuri yra įtvirtinta Civilinio kodekso 6.328 straipsnyje. Todėl sprendžiant iš pateiktų duomenų, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais, labiau tikėtina, kad prekė vartotojui buvo perduota jau su buvusiais mechaniniais pažeidimais, už kuriuos atsakingas pardavėjas. Kita vertus, klausime pateiktos aplinkybės nėra pakankamos vienareikšmiškai teigti, kad vartotojas atitinkamu atveju yra teisus. Taigi, konkrečiu atveju, vartotojas nedelsdamas turėtų kreiptis į pardavėją, kuriam tenka rizika ir atsakomybė dėl minėtų prekės trūkumų atsiradimo. Nurodytina, kad Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintos pardavėjo atsakomybę šalinančios aplinkybės. Todėl svarbu paminėti, kad nagrinėjant vartojimo ginčus ne teismo tvarka, kiekvieno ginčo aplinkybės yra vertinamos individualiai pagal surinktus įrodymus ir ginčo šalių pateiktus paaiškinimus, o sprendimas priimamas atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką bei remiantis teismų taikoma įrodymų tikėtinumo taisykle (didesnę įrodomąją galią suteikiant tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę).

Nuotolinę prekybą bei prekybą ne prekybos patalpose vykdantys verslininkai privalo suteikti vartotojui Civilinio kodekso 6.228(7) straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją:

• pagrindinės prekės ar paslaugos savybės;
• duomenys apie verslininką (vardas, pavardė, pavadinimas, juridinio asmens teisinė forma);
• adresas, telefono, fakso numeriai ir el. pašto adresas; adresas, kuriuo vartotojas gali pateikti skundus, duomenys apie verslininką, kurio vardu veikiama;
• bendra prekių ar paslaugų kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, kai kaina pagrįstai negali būti iš anksto apskaičiuota – metodas, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, visos papildomos vežimo, pristatymo, pašto ir kitos išlaidos, arba kai išlaidos negali būti iš anksto apskaičiuotos – informacija apie tai, kad gali tekti jas apmokėti;
• naudojimosi ryšio priemonėmis sudarant sutartį išlaidos, jeigu jos apskaičiuojamos ne pagal įprastus dydžius;
• apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarka, prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo terminas, verslininko atliekamo vartotojų skundų nagrinėjimo tvarka;
• teisė atsisakyti sutarties: šios teisės įgyvendinimo sąlygos, terminas ir tvarka pagal Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnį, pavyzdinė sutarties atsisakymo forma arba informacija, kad vartotojas neturi teisės atsisakyti sutarties pagal šio kodekso 6.228(10) straipsnį, arba aplinkybės, kuriomis vartotojas praranda teisę atsisakyti sutarties;
• jeigu reikalinga, informacija, kad vartotojas, atsisakęs sutarties, turi padengti prekių grąžinimo išlaidas, o nuotolinių sutarčių atvejais – prekių grąžinimo išlaidas, jei prekės dėl savo pobūdžio paprastai negali būti grąžintos paštu;
• informacija, kad vartotojas, atsisakęs sutarties pagal Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio 9 ar 10 dalį, turi sumokėti verslininkui pagrįstas išlaidas;
• priminimas apie prekės garantiją pagal įstatymą; 
• jeigu reikalinga, vartotojų aptarnavimas, jiems teikiamos paslaugos po sutarties sudarymo ir kokybės garantija (komercinė garantija) bei jų sąlygos;
• jeigu reikalinga, verslininkui taikomas elgesio kodeksas ir informacija, kaip su juo galima susipažinti;
• jeigu reikalinga, sutarties trukmė, o kai sutartis neterminuota ar pratęsiama automatiškai, – sutarties nutraukimo sąlygos;
• jeigu reikalinga, minimali sutarties galiojimo trukmė;
• jeigu reikalinga, užstatai ar kitos finansinės garantijos, kurias vartotojas turi pateikti ar sumokėti verslininko reikalavimu, ir jų taikymo sąlygos;
• jeigu reikalinga, galimybė pateikti skundą ar reikalauti žalos atlyginimo ne teismo tvarka ir pasinaudojimo ja sąlygos;
• jeigu reikalinga, skaitmeninio turinio funkcinės savybės, įskaitant taikomas technines apsaugos priemones; 
• jeigu reikalinga, skaitmeninio turinio suderinamumas su technine ir programine įranga tiek, kiek verslininkas žino ar turi žinoti.

Visą privalomos pateikti vartotojams informacijos sąrašą galite rasti Civilinio kodekso 6.228(7) straipsnyje: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.8A39C83848CB/esRxKAWzCy. 

Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnis numato, kad vartotojas turi teisę, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu nustatyta Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnyje, išlaidų, per 14 dienų atsisakyti nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis. Pažymėtina, kad vartotojas turi teisę grąžinti prekes, įsigytas su nuolaida ar išpardavimo metu.

Vartotojo teisė atsisakyti nuotolinės sutarties ir ne prekybos patalpose sudarytos sutarties netaikoma šioms sutartims:

1. paslaugų sutartims, pagal kurias paslaugos vartotojui visiškai suteiktos, jeigu prieš paslaugų teikimą buvo gautas vartotojo aiškus sutikimas ir pripažinimas, kad jis neteks teisės atsisakyti sutarties, kai verslininkas visiškai įvykdys sutartį;
2. sutartims, pagal kurias parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų kaina priklauso nuo finansų rinkos svyravimų Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio 1 dalyje nustatytu sutarties atsisakymo laikotarpiu;
3. sutartims dėl pagal specialius vartotojo nurodymus pagamintų prekių, kurios nėra iš anksto pagamintos ir kurios gaminamos atsižvelgiant į vartotojo asmeninį pasirinkimą ar nurodymą, arba dėl prekių, kurios yra aiškiai pritaikytos vartotojo asmeninėms reikmėms;
4. sutartims dėl greitai gendančių prekių ar prekių, kurių galiojimo laikas yra trumpas;
5. sutartims dėl supakuotų prekių, kurios buvo išpakuotos po pristatymo ir kurios yra netinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių;
6. sutartims dėl prekių, kurios po pristatymo dėl savo pobūdžio neatskiriamai susimaišo su kitais daiktais;
7. sutartims dėl alkoholinių gėrimų, kurių kaina nustatyta sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ir kurie pristatomi po trisdešimt dienų nuo sutarties sudarymo, o tikroji gėrimų vertė priklauso nuo rinkos svyravimų;
8. sutartims, sudarytoms vartotojui pateikus verslininkui konkretų prašymą dėl šio atvykimo tam, kad būtų atlikti skubaus remonto ar priežiūros darbai. Jeigu šiuo atveju verslininkas suteikia daugiau papildomų paslaugų, negu vartotojas konkrečiai nurodė, arba parduoda daugiau papildomų prekių, negu būtina remonto ar priežiūros darbams atlikti, toms papildomoms paslaugoms ar prekėms taikoma teisė atsisakyti sutarties;
9. sutartims dėl supakuotų vaizdo ar garso įrašų arba supakuotos programinės įrangos, kurie buvo išpakuoti po pristatymo;
10. sutartims dėl laikraščių, periodinių leidinių ar žurnalų pristatymo, išskyrus sutartis dėl šių leidinių prenumeratos;
11. sutartims, sudarytoms viešajame aukcione;
12. sutartims dėl apgyvendinimo, prekių vežimo, automobilių nuomos, viešojo maitinimo ar laisvalaikio paslaugų, jeigu sutartyje nustatyta konkreti paslaugų teikimo data ar laikotarpis;
13. sutartims dėl skaitmeninio turinio teikimo, jeigu skaitmeninio turinio teikimas buvo pradėtas vartotojui iš anksto aiškiai sutikus ir pripažinus, kad dėl to jis praras teisę atsisakyti sutarties.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.228(10) straipsnio 1 dalies nuostatoje nurodyta, kad: vartotojas turi teisę, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu nustatyta šio kodekso 6.228(11) straipsnyje, išlaidų, per keturiolika dienų atsisakyti nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis. Šis nuotolinės sutarties atsisakymo terminas pasibaigia po keturiolikos dienų: kai sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis – nuo tos dienos, kurią vartotojas ar vartotojo nurodytas asmuo, išskyrus vežėją, gauna užsakytą prekę. Kitaip tariant, 14 dienų terminas pasinaudoti nuotolinės sutarties (taigi ir galimybe atšaukti internetu pateiktą užsakymą) pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos, kai vartotojui pristatoma jo įsigyta prekė(-ės).

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teisė atsisakyti nuotolinės sutarties apima du veiksmus – sutarties atsisakymą ir prekės grąžinimą. Todėl įstatymo leidėjas šią nuostatą dėl nuotolinės sutarties atsisakymo patikslina papildoma Civiliniame kodekse įtvirtinta informacija. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio 6 dalimi, vartotojas praneša verslininkui apie nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties atsisakymą pateikdamas tinkamai užpildytą pavyzdinę sutarties atsisakymo formą arba pateikdamas aiškų pareiškimą, kuriame išdėstytas jo sprendimas atsisakyti sutarties (1 žingsnis). Taip pat vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 5 dalimi, vartotojas nedelsdamas ir ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo apie sutarties atsisakymą pateikimo verslininkui dienos turi išsiųsti arba perduoti prekes verslininkui arba kitam jo įgaliotam asmeniui, išskyrus atvejus, kai pagal sutartį vartotojui atsisakius sutarties pareiga atsiimti prekes tenka verslininkui (2 žingsnis). Taip pat pakartotinai pastebėtina, kad 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių taikymo gairėse (toliau – Gairės) vartotojo prekių grąžinimo pareigos terminas papildomai patikslintas, nurodant, jog „vartotojas grąžina prekes prekiautojui išsiųsdamas jas atgal per 14 dienų, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai vartotojas pranešė prekiautojui apie savo sprendimą atsisakyti sutarties“.

Įvertinus visa tai, kas išdėstyta aukščiau, maksimalus teisės aktais numatytas prekės grąžinimo terminas nuotolinės sutarties atsisakymo atveju yra 14 dienų pranešimui apie sutarties atsisakymą (1 žingsnis) +14 dienų prekės išsiuntimui pardavėjui (2 žingsnis). Taip pat pastebėtina, kad vertinant, ar vartotojas, atsisakydamas nuotolinės sutarties tinkamai laikėsi teisės aktais numatytų terminų, terminų skaičiavimas visų pirma siejamas su vartotojo veiksmais, t. y. ar tinkamai ir laiku pranešė pardavėjui bei ar tinkamai ir laikui išsiuntė prekę pardavėjui (o ne kada konkrečiai pardavėjas gavo grąžinamą prekę).

Ši išimtis turėtų būti taikoma, pavyzdžiui:

• prekėms, pagamintoms pagal vartotojo nurodytas specifikacijas, kaip antai baldų matmenis arba audinio dydį;
• prekėms, kurias vartotojas nurodė papildyti specialiomis jo asmeninėms reikmėms pritaikytomis funkcijomis; tai gali būti, pavyzdžiui, pagal specialų užsakymą pagamintas automobilio modelis arba konkreti kompiuterio detalė, kurią reikia individualiai parūpinti pagal vartotojo užsakymą ir kuri neįeina į bendrą viešą prekiautojo pasiūlą;
• vizitinėms kortelėms su vartotojo kontaktiniais duomenimis arba marškinėliams su vartotojo pasirinktu atvaizdu.

Šiomis aplinkybėmis vartotojo nurodytas specifikacijas arba pritaikymą jo asmeninėms reikmėms reikėtų suprasti taip, kad prekės iš esmės yra unikalios ir pagamintos pagal vartotojo pareikštus individualius norus bei poreikius, susitarus su prekiautoju.

Ir priešingai, kai vartotojas paprasčiausiai pats sukomplektuoja prekes rinkdamasis iš prekiautojo siūlomų standartinių (iš anksto nustatytų) variantų, pavyzdžiui, pasirenka automobilio spalvą ar papildomą įrangą arba surenka baldų komplektą iš standartinių dalių, to nereikėtų laikyti vartotojo „nurodytomis specifikacijomis“ arba „pritaikymu jo asmeninėms reikmėms“, siaurai aiškinant šią nuostatą.

Prekių pristatymo išlaidos visais atvejais vartotojams yra grąžinamos, kaip tai numatyta Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 2 dalyje („Verslininkas nedelsdamas ir ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo tos dienos, kurią jis gavo vartotojo pranešimą apie sutarties atsisakymą, turi grąžinti vartotojui visas šio sumokėtas sumas, įskaitant vartotojo apmokėtas prekių pristatymo išlaidas“).

Pažymėtina, kad vartotojui tenka tik tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos, išskyrus atvejus, kai pagal sutartį šias išlaidas prisiima verslininkas arba kai verslininkas tinkamai neinformavo vartotojo, kad šias išlaidas turės padengti vartotojas (Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 6 dalis).

Civilinio kodekso nuostatą pagrindžia ir Teisingumo generalinio direktorato rekomendaciniame dokumente dėl 2011-10-25 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (toliau – Direktyva) esantis 46 preambulės punktas, t. y. „tuo atveju, kai pirkėjas sutarties atsisako, prekiautojas turėtų grąžinti visas pirkėjo sumokėtas sumas, įskaitant mokestį, sumokėtą už prekiautojo išlaidas pristatant prekes vartotojui“. Toliau punktas nurodo, jog tokiu atveju, jeigu vartotojas aiškiai pasirenka tam tikrą pristatymo būdą (pavyzdžiui, pristatymą skubos tvarka per 24 val.), nors prekiautojas siūlė įprastą ir bendrai priimtiną pristatymo būdą, kuriuo naudojantis būtų patirtos mažesnės pristatymo išlaidos, vartotojas turėtų apmokėti šių dviejų pristatymo būdų kainos skirtumą.

Taigi, Direktyvos preambulės 46 punktas kalba apie pristatymo išlaidas, kurios visais atvejais yra grąžinamos, nebent vartotojas pasirenka kitokį pristatymo būdą, nei siūlė pardavėjas ir kuriuo būtų patirtos mažesnės pristatymo išlaidos. Nagrinėjant nuostatą lingvistiškai, atkreiptinas dėmesys į tai, jog sąlyga „būtų patirtos mažesnės išlaidos“ suponuoja išvadą, kad ir vartotojo pristatymo būdas turi būti mokamas, nes savaime suprantama, jog užsisakius nemokamą pristatymo būdą ar nemokamai atsiėmus prekę pačiam, išlaidų patirta nebus ir minėto kainų skirtumo apskaičiuoti nebus įmanoma.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad nepaisant to, kad pardavėjas Jums siūlė nemokamą atsiėmimą pardavimo vietoje, tačiau Jūs tokio pristatymo būdo nepasirinkote, Pardavėjas privalo Jums grąžinti visą sumokėtą sumą, įskaitant Jūsų apmokėtas prekių pristatymo išlaidas.

Jeigu verslininkas nepateikė vartotojui informacijos apie teisę atsisakyti sutarties pagal Civilinio kodekso 6.228(7) straipsnio 1 dalies 7 punktą, vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties per 12 mėnesių nuo šio straipsnio 3 dalyje nustatytos termino pabaigos.

Vartotojas praneša verslininkui apie nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties atsisakymą:

1. pateikdamas tinkamai užpildytą pavyzdinę sutarties atsisakymo formą. Šią formą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; arba
2. pateikdamas aiškų pareiškimą, kuriame išdėstytas jo sprendimas atsisakyti sutarties.

Verslininkas gali sudaryti sąlygas vartotojui interneto svetainėje elektroniniu būdu pateikti dokumentus dėl nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties atsisakymo. Šiuo atveju verslininkas privalo nedelsdamas patvirtinti patvariojoje laikmenoje vartotojui, kad gavo jo sutarties atsisakymą.

Pareiga įrodyti, kad laikėsi šio straipsnio reikalavimų dėl sutarties atsisakymo, tenka vartotojui.

Išskyrus tuos atvejus, kai šalys dėl pristatymo laiko susitaria kitaip, prekiautojas pristato prekes fiziškai perduodamas jas vartotojui arba perleisdamas vartotojui teisę jas kontroliuoti nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sutarties sudarymo dienos.

Jei prekiautojas neįvykdė savo pareigos pristatyti prekes per su vartotoju sutartą laiką arba laiką, vartotojas pateikia reikalavimą pristatyti prekę per papildomą laikotarpį, atsižvelgiant į aplinkybes. Jei prekiautojas nepristato prekių per tą papildomą laikotarpį, vartotojas turi teisę nutraukti sutartį.

Pardavėjo ir paslaugų teikėjo interneto svetainėje, jeigu turi, privalo būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus, kurie yra kompetentingi spręsti vartojimo ginčus: subjekto pavadinimas (vardas, pavardė), adresas ir interneto svetainės adresas. Ši informacija turi būti pateikta aiškiai, suprantamai ir lengvai prieinamu būdu. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis numato, kad tuo atveju, kai verslininkas atsisako tenkinti vartotojo reikalavimus arba juos tenkina iš dalies, verslininkas savo atsakyme privalo pateikti informaciją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, į kurį gali kreiptis vartotojas. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus nustato Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnis: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D790096B17EE/QhNfecuVVU.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 524/2013 dėl elektroninio vartotojų ginčų sprendimo 14 straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungoje įsisteigę elektroninės prekybos ar paslaugų sutartis sudarantys komercinės veiklos subjektai savo interneto svetainėse privalo pateikti elektroninę nuorodą į Elektroninio ginčų sprendimo platformą: http://ec.europa.eu/odr/.

Jei nuotolinės prekybos taisyklės kiekvienoje šalyje turi tam tikrų skirtumų (dėl grąžinimų, keitimų ir pan.), būtina taisykles derinti pagal tos konkrečios šalies, kurioje vartotojams prekės parduodamos, nuostatas. Preziumuojama, kad internetinė svetainė yra pritaikyta tos konkrečios šalies vartotojams tuo atveju, kai ji prieinama jų kalba, svetainės pateikimas automatiškai pritaikomas vartotojo šaliai (turi atitinkamus plėtinius) ir yra kitų aiškių požymių, kad toks prekių siūlymas yra tikslinis veiksmas būtent toje teritorijoje.

Nepaisant bendrų Vartotojų teisių direktyvos nuostatų, jos perkėlimas į nacionalinę teisę skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse gali turėti ir tam tikrų ypatumų, todėl vykdant tarptautinę prekybą reikia tai turėti omenyje.

Kaip nurodyta 2014 m. birželio mėn. Europos Komisijos Teisingumo generalinio direktorato rekomendaciniame dokumente dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB:

"4.2.6. Papildomi kalbos reikalavimai

Pagal 6 straipsnio 7 dalį valstybės narės gali nustatyti reikalavimus dėl kalbos, kuria privaloma pateikti su sutartimis susijusią informaciją, taikomus ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms ir nuotolinės prekybos sutartims. Pasinaudojus šia reglamentavimo galimybe, prekiautojams internetu būtų taikomi atitinkami reikalavimai, pavyzdžiui, teikti informaciją tos valstybės narės valstybine kalba, pagal Reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamentas „Roma I“) nuostatas.

Pagal šio reglamento 6 straipsnį, jeigu prekiautojas vykdo veiklą vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybėje arba susieja šią veiklą su ta valstybe ar keliomis valstybėmis, tarp kurių yra ta valstybė, sutarčiai taikytina tos valstybės, kurioje yra įprasta vartotojo gyvenamoji vieta, teisė. Jeigu sutarties šalys pasirenka kitos valstybės teisę, toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia privalomos jo gyvenamosios vietos valstybės teisės nuostatos, todėl, jeigu prekiautojo interneto svetainė skirta valstybės narės, nustačiusios kalbos reikalavimus pagal direktyvos 6 straipsnio 7 dalį, vartotojams, prekiautojas turėtų suteikti vartotojui su sutartimi susijusią informaciją toje valstybėje narėje privaloma kalba."

Atkreiptinas dėmesys, jog Civilinio kodekso 6.328 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „Jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus.“, o Civilinio kodekso 6.320 straipsnyje įtvirtinta, jog bendru atveju, jeigu kas kita nenumatyta šiame kodekse arba pirkimo-pardavimo sutartyje, daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo momentą.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog priėmus prekę ir perdavimo metu patvirtinus, jog perdavimo metu prekė pažeidimų neturėjo, vartotojui reiškiančiam pretenziją dėl prekės pažeidimų egzistavusių pristatymo metu kyla pareiga įrodyti, jog už atsiradusį pažeidimą atsakingas pardavėjas. Tačiau pažymėtina, jog nagrinėjant kilusius ginčus dėl pristatymo momentu atsiradusių prekės mechaninių pažeidimų vertinama ir tai, ar pardavėjas sudarė sąlygas pasinaudoti vartotojo teise patikrinti prekę prieš įsigijimą.

Pažymėtina, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numato, jog: „Pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir, kai nesutinka su vartotojo reikalavimais, privalo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo vartotojo kreipimosi gavimo dienos, jeigu kiti įstatymai ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip, pateikti vartotojui išsamų motyvuotą rašytinį atsakymą, pagrįstą dokumentais. Šių dokumentų kopijos privalo būti pridėtos prie pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo vartotojui. Vartotojų kreipimusis pardavėjai ir paslaugų teikėjai nagrinėja neatlygintinai.“ Atsakant į klausimą, pažymėtina, jog vartotojo pretenzija turi būti išnagrinėta ir atsakymas vartotojui pateiktas nepaisant pardavėjo vidinio įsitikinimo pretenzijos nepagrįstumu. Vartotojui patvirtinus, jog prekė priėmimo metu trūkumų neturėjo, tačiau po kelių dienų reiškiant pretenziją dėl priėmimo metu egzistavusių pažeidimų kylą pareiga įrodyti, jog už pažeidimus yra atsakingas pardavėjas. Nagrinėjant ginčus kiekvienu atveju aplinkybės yra vertinamos individualiai, tačiau, pažymėtina, jog vartotojo patvirtinimas prekės priėmimo metu neužkerta kelio vartotojui reikšti pretenziją, o pardavėjui nepašalina pareigos atsakyti į vartotojo kreipimąsi.

Kaip nurodyta Europos Komisijos rekomendaciniame dokumente, kilus ginčui, reikia kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti, ar vartotojas, išbandydamas prekes, atliko ne tik tokius veiksmus, kurie būtini prekių pobūdžiui, savybėms ir veikimui nustatyti. Atliekant šį vertinimą vertėtų palyginti vartotojo veiksmus su tuo, ką paprastai leidžiama daryti įprastoje „fizinėje“ parduotuvėje:

• prieš pirkdamas garso, vaizdo ir įrašymo įrangą vartotojas paprastai galėtų patikrinti vaizdo arba garso kokybę;
• parduotuvėje matuojantis drabužį nenuimamos gamintojo etiketės;
• vartotojas paprastai negalėtų praktiškai išbandyti buitinės, kaip antai virtuvės, technikos, kurią naudojant pagal paskirtį neišvengiamai lieka žymių;
• vartotojas negalėtų kompiuteryje įdiegti programinės įrangos, todėl skaičiuojant vertės sumažėjimą taip pat būtų įskaitytos pagrįstos išlaidos, reikalingos tos įrangos pradinei būklei atkurti.

Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnis „Sutarties atsisakymo teisinės pasekmės“ aiškiai numato, kad:

1. Vartotojui įgyvendinus teisę atsisakyti sutarties, pasibaigia šalių pareigos vykdyti nuotolinę sutartį ar ne prekybos patalpose sudarytą sutartį arba sudaryti nuotolinę sutartį ar sutartį ne prekybos patalpose, jeigu vartotojas buvo pateikęs pasiūlymą ją sudaryti.
2. Verslininkas nedelsdamas ir ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo tos dienos, kurią jis gavo vartotojo pranešimą apie sutarties atsisakymą, turi grąžinti vartotojui visas šio sumokėtas sumas, įskaitant vartotojo apmokėtas prekių pristatymo išlaidas. Grąžindamas vartotojui visas sumokėtas sumas, verslininkas turi naudoti tokį pat mokėjimo būdą, kokį naudojo vartotojas mokėdamas verslininkui, nebent vartotojas aiškiai sutiko dėl kitokio būdo ir jeigu vartotojas nepatiria jokių kitų papildomų išlaidų.

Papildomai pastebime, kad reikšminga atskirti dvi skirtingas situacijas: kai vartotojas pats nusprendžia atsisakyti nuotolinės sutarties dėl to, kad persigalvojo, nenurodydamas priežasties arba kai bendrovė, kaip verslo subjektas, atšaukia vartotojo įvykdytą užsakymą, nurodydama vartotojui, kad neturi siūlomų užsakyti prekių. Pirmuoju atveju, kai vartotojas nusprendžia atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties, jis tai gali atlikti vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad vartotojas turi teisę, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu numatyta šio kodekso 6.228(11) straipsnyje, išlaidų, per 14 dienų atsisakyti nuotolinės sutarties, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis. Taip pat šioje situacijoje aktuali Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad verslininkas nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 14 dienų nuo tos dienos, kurią gavo vartotojo pranešimą apie sutarties atsisakymą, turi grąžinti vartotojui visas šio sumokėtas sumas, įkaitant vartotojo apmokėtas prekių pristatymo išlaidas. Antruoju atveju, kai bendrovė atšaukia vartotojo įvykdytą užsakymą, nurodydama, kad sandėlyje neturi vartotojo užsakytų daiktų, svarbu atkreipti dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.228(11) straipsnio 2 dalies nuostata netaikytina. Atsižvelgiant į tai, kad toks sutarties atšaukimas įvyko ne vartotojo valia ir be jo sutikimo, ginčo atvejui privalo būti taikytinos bendrosios teisės aktų nuostatos, todėl, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuomone, pardavėjas privalo nedelsdamas grąžinti pirkėjui visas jo sumokėtas sumas.

Prekės aprašyme turi būti aiškiai nurodyta prekės paskirtis, prekės techniniai parametrai, bendra prekės kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, visos pristatymo išlaidos, apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarka, prekių pristatymo terminas, priminimas apie prekės garantiją pagal įstatymą. Prie prekės turi būti pateikta gamintojo paruošta prekės naudojimo instrukcija valstybine kalba. Jeigu gamintojo prekės naudojimo instrukcija surašyta nevalstybine kalba, pardavėjo pareiga pateikti naudojimo instrukcijos vertimą į valstybinę kalbą. Prekės naudojimo instrukcija turi apimti svarbiausius saugaus prekės naudojimo aspektus bei informaciją apie tinkamą prekės naudojimą. Įspėjimai dėl saugaus bei tinkamo prekės naudojimo gali būti pateikti piktogramomis ir/ar paveiksliukais. Kai prekės naudojimo instrukcija pateikta paveiksliukais, nėra privaloma dubliuoti šią informaciją tekstu. Patartina prekės saugaus naudojimo piktogramas naudoti ir prekės aprašyme. Gaminiams, kuriems yra taikomi energetinio ženklinimo reikalavimai, kaip prekės aprašyme, taip ir prie pačios prekės turi būti pateikta gaminio energetinio efektyvumo etiketė pagal atitinkamo ženklinimo energijos vartojimo efektyvumo etikete reglamento reikalavimus.

Toks terminas niekur nėra įtvirtintas ir viskas priklauso nuo aplinkybių – pavyzdžiui, jei vartotojas pirko tam tikrą prekę (šiltnamį, baldą ar kt.), kuris bus išpakuotas ir renkamas tik vėliau, tai nėra pagrindas atsisakyti tenkinti jo reikalavimą dėl trūkstamų dalių.

Galiojančiuose teisės aktuose įtvirtinta bendroji pardavėjo pareiga suteikti vartotojui būtiną, išsamią, teisingą, visapusišką ir neklaidinančią informacija, be kita ko, ir apie prekės naudojimą. Vartotojui pateikiamos informacijos (instrukcijos) būdas atitiktų įstatymų reikalavimus tokiu atveju, jeigu pateikiama informacija išpildytų patvarumo kriterijus (pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatas,  patvarioji laikmena – priemonė, kuri leidžia vartotojui ar pardavėjui, paslaugų teikėjui saugoti asmeniškai jam skirtą informaciją taip, kad informacija tam tikrą laiką būtų prieinama ir kad saugomą informaciją būtų galima atkurti nepakitusią (t. y. popieriuje surašyti (spausdinti) dokumentai, USB atmintinės, kompaktinių diskų įrenginiai (CD-ROM), skaitmeniniai vaizdo diskai (DVD), atminties kortelės arba standieji kompiuterių diskai, elektroniniai laiškai ir kitos priemonės). Be to, toks instrukcijos pateikimo būdas (siunčiant ją el. paštu) neturi sudaryti vartotojui papildomų sunkumų ja pasinaudoti (jeigu, pavyzdžiui, vartotojas nesinaudoja el. paštu arba turi ribotą prieigą prie el. pašto, instrukcija turėtų vartotojui būti įteikiama spausdinta popieriuje).

Taip pat atkreipiame, dėmesį, kad kilus ginčui dėl instrukcijos įteikimo fakto, pareiga įrodyti, kad garantija vartotojui buvo suteikta ir kad vartotojas apie garantijos sąlygas buvo tinkamai informuotas, tenka prekės pardavėjui.

Elektrotechnikos gaminiai privalomai turi būti paženklinti CE ženklu ant paties gaminio. CE ženklinimas turi atitikti nustatytus reikalavimus bei būti nemažesnis nei 5 mm dydžio. Jeigu nėra galimybių paženklinti elektrotechnikos gaminį 5 mm dydžio CE ženklu, leidžiama gaminį neženklinti, tačiau tuomet privaloma CE ženklą pateikti ant gaminio pakuotės. Prekės aprašyme pateikti CE ženklą nėra privaloma. Kiti įspėjamieji ženklai turi būti pateikti ant gaminio ir/ar gaminio pakuotės pagal panaudoto prekės gamyboje atitinkamo standarto reikalavimus. Prekės ženklinimą turi atlikti prekės gamintojas. Pardavėjo pareiga patikrinti, ar gamintojas tinkamai atliko prekės ženklinimą.

Pirkėjas, įsigijęs prekę fizinėje parduotuvėje, turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto daiktų perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais arba juos grąžinti. Vartotojas, grąžindamas tinkamos kokybės prekę pardavėjui, iš esmės neturi konkrečiai pagrįsti, kodėl pageidauja prekę grąžinti. Atkreiptinas dėmesys, kad Mažmeninės prekybos taisyklės (17 punktas) numato sąrašą prekių, kai vartotojo reikalavimas pakeisti nusipirktą tinkamos kokybės prekę analogiškomis prekėmis arba grąžinti sumokėtus pinigus gali būti tenkinamas tik tada, kai pardavėjas sutinka. Visas kitas kokybiškas prekes vartotojas turi teisę grąžinti, jeigu daiktai nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės bei nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš to pardavėjo.

Sudarant sutartis nuotoliniu būdu, vartotojas, kaip numato Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnis, turi teisę, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu nustatyta šio kodekso 6.228(11) straipsnyje, išlaidų, per keturiolika dienų atsisakyti nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties, išskyrus minėto straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis.

Atkreiptinas dėmesys, jog Civilinio kodekso 6.328 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „Jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus.“, o Civilinio kodekso 6.320 straipsnyje įtvirtinta, jog bendru atveju, jeigu kas kita nenumatyta šiame kodekse arba pirkimo-pardavimo sutartyje, daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo momentą.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog priėmus prekę ir perdavimo metu patvirtinus, jog perdavimo metu prekė pažeidimų neturėjo, vartotojui reiškiančiam pretenziją dėl prekės pažeidimų egzistavusių pristatymo metu kyla pareiga įrodyti, jog už atsiradusį pažeidimą atsakingas pardavėjas. Tačiau pažymėtina, jog nagrinėjant kilusius ginčus dėl pristatymo momentu atsiradusių prekės mechaninių pažeidimų atkreiptinas dėmesys į tai ar pardavėjas sudarė sąlygas pasinaudoti vartotojo teise patikrinti prekę prieš įsigijimą.

Vartotojas turi būti ne tik informuotas apie tokius pakeitimus, bet ir gautas jo sutikimas dėl tokio esminio sutarties pakeitimo. Jei vartotojas nesutinka laukti, jis turi teisę nutraukti sutartį ir atgauti (kiek įmanoma greičiau) sumokėtus pinigus.

Vartotojas turi teisę gauti užsakytą ir apmokėtą prekę, kurios, dažnu atveju, buvo laukiama ilgai, todėl jos pristatymą atšaukus turi būti dedamos visos pastangos rasti kompromisą su vartotoju ar užsakyti tą prekę iš kito tiekėjo. Kaip matyti iš praktikos, pardavėjai po Tarnybos nutarimo priėmimo ir vartotojo reikalavimo patenkinimo, randa būdą pristatyti prekę ir įvykdyti reikalavimą. 

Sąžiningas ir profesinio atidumo reikalavimų besilaikantis pardavėjas privalo imtis visų įmanomų priemonių, jog užsakytos prekės vartotojams būtų pristatytos, o tuo atveju, jei prekė išparduodama, privalo nedelsiant nutraukti šios prekės siūlymą vartotojams. Pažymėtina, kad, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai pastebėjus, jog užsakytos prekės vartotojams nepristatomos nuolat, sistemingai, gali būti pradėtas tyrimas dėl galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo.

Manytina, kad tai nepašalintų pardavėjo atsakomybės dėl vienašališkai atšautų užsakymų.

Remiantis Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatomis, pardavėjas, kaip sąžiningas, protingas ir atidus komercinės veiklos subjektas, kuriam privalu laikytis profesinio atidumo reikalavimų, privalo užtikrinti, jog vartotojams, prieš priimant sprendimą dėl sandorio, būtų aiškiai bei išsamiai suteikta visa esminė informacija apie teikiamo pasiūlymo sąlygas. Taigi, informavimas vien taisyklėse (kurios dažnai būna ilgos, painios, vartotojams sunku rasti esminę informaciją), juo labiau – užsakymo patvirtinimo laiškuose (gaunamuose po vartotojo sprendimo dėl sandorio priėmimo) nelaikytina tinkamu vartotojų informavimu. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuomone, informacija apie tai, jog prekės pardavėjas neturi, prekė bus užsakoma iš tiekėjų ir tam tikrais, išskirtiniais, atvejais prekės užsakymas gali būti atšauktas, turėtų būti pateikta (elektroninės parduotuvės) pagrindiniame prekės užsakymo lange, kartu su kita esmine informacija – pvz., prekės kaina.

Pažymėtina, jog pastebėjus, jog vartotojų užsakymai atšaukiami dažnai, sistemingai, o vartotojų sumokėti pinigai vartotojams nėra grąžinami per protingą laikotarpį ir dėl to, pvz., praranda galimybę prekę užsisakyti iš kito pardavėjo (pvz., dėl to, kad nebeturi pakankamai lėšų tokiai pat prekei užsakyti (brangios prekės, pinigai negrąžinami nedelsiant) arba praranda galimybę pasinaudoti kitų pardavėjų skelbiamais išpardavimais (pvz., Juodojo penktadienio metu)), gali būti pradėtas tyrimas dėl galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo.

Tik tuo atveju, jei nebuvo suteikta informacija apie sutarties atsisakymo tvarką ir būdus. Civilinio kodekso  6.228(11)  str. 6 d. numato, kad: „Vartotojui tenka tik tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos, išskyrus atvejus, kai pagal sutartį šias išlaidas prisiima verslininkas arba kai verslininkas tinkamai neinformavo vartotojo, kad šias išlaidas turės padengti vartotojas.“

Informacija valstybine kalba turi būti pateikiama apie pagrindinės prekės ar paslaugos savybės (atsižvelgiant į informavimo priemones ir prekę ar paslaugą), todėl jei papildoma informacija apie prekę ir jos veikimą anglų ar kitomis kalbomis yra esminė – ji irgi turi būti pateikta valstybine kalba.

Prekių/gaminių ženklinimą CE ženklu nustato ES teisės aktai, kurie yra taikomi konkrečioms prekių grupėms. Internete CE ženklą nėra privaloma pateikti. Informaciją apie CE ženklinimą rasite https://europa.eu/youreurope/business/product-requirements/labels-markings/ce-marking/index_lt.htm

Gaminiams, kuriems yra taikomi energetinio ženklinimo reikalavimai, internetinėse parduotuvėse turi būti pateikiamos energetinės etiketės. Jos gali būti pateikiamos kaip nuotrauka arba kaip energetinės klasės ikonelė, tačiau yra reikalavimas, kad užvedus ant ikonelės pelės kursorių, vartotojas matytu visą gaminio energetinio ženklinimo etiketę.

Tarnyba parengė atmintinę, kurioje susitemino svarbiausius reikalavimus ir patarimus, kuriuos privalo žinoti kiekvienas prekybą elektrotechnika vykdantis verslininkas. Atmintinėje pateikiamos svarbiausios pardavėjo pareigos, patarimai vykdant garantinius įsipareigojimus ir rengiant sutartis su vartotojais, aptarta svarbiausia informacija apie nuotolines sutartis, primenami reikalavimai reklamai, taip pat prekių ženklinimo ir saugos reikalavimai.

Galiojantys teisės aktai nenumato tokios nuotolinės pirkimo - pardavimo sutarties (sudarytos internetinėje parduotuvėje) atsisakymo išimties, pagal kurią nebūtų galima grąžinti juvelyrinių dirbinių. Nors tokių dirbinių, įsigytų fizinėje parduotuvėje, pardavėjas turi teisę nepriimti, tačiau jei tokią prekę įsigijote internetu, tuomet pardavėjas be pagrindo negali atsisakyti jos priimti. Atkreipiame dėmesį, kad vartotojas, siekdamas atsisakyti juvelyrinio dirbinio sutarties, kaip ir kitais atvejais, neturėtų piktnaudžiauti šia teise ir turėtų su ja elgtis ir prekę apžiūrėti tik tokiu pačiu būdu, kaip jam būtų leista tai atlikti fizinėje parduotuvėje. Vartotojas, netinkamai įgyvendinęs daikto patikrinimo teisę, atlikęs veiksmus, kurie nebuvo būtini prekės pobūdžiui, veikimui ir savybėms nustatyti, atsako už tokios prekės vertės sumažėjimą.

Prieš sudarydamas vartojimo sutartį, kuri nėra nuotolinė ar ne prekybos patalpose sudaroma sutartis, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.228(6) straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją:

• pagrindinės prekės ar paslaugos savybės;
• duomenys apie verslininką (vardas ir pavardė ar pavadinimas, buveinės adresas, telefono ryšio numeris);
• bendra prekių ar paslaugų kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba kai dėl prekių arba paslaugų pobūdžio kaina pagrįstai negali būti iš anksto apskaičiuota, metodas, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, ir, jeigu reikalinga, visos papildomos vežimo, pristatymo ir pašto išlaidos, arba kai šios papildomos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti iš anksto apskaičiuotos, informacija apie tai, kad gali tekti jas apmokėti;
• jeigu reikalinga, apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarka, prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo terminas, verslininko atliekamo vartotojų skundų nagrinėjimo tvarka;
• priminimas apie prekės garantiją pagal įstatymą, tinkamumo naudoti terminas, garantinio aptarnavimo ir kokybės garantijos (komercinės garantijos) sąlygos, jeigu reikalinga;
• jeigu reikalinga, sutarties trukmė, o kai sutartis neterminuota ar pratęsiama automatiškai, – sutarties nutraukimo sąlygos;
• jeigu reikalinga, skaitmeninio turinio funkcinės savybės, įskaitant taikomas technines apsaugos priemones;
• jeigu reikalinga, skaitmeninio turinio suderinamumas su technine ir programine įranga tiek, kiek verslininkas žino ar turi žinoti.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 524/2013 dėl elektroninio vartotojų ginčų sprendimo 14 straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungoje įsisteigę elektroninės prekybos ar paslaugų sutartis sudarantys komercinės veiklos subjektai savo interneto svetainėse privalo pateikti elektroninę nuorodą į Elektroninio ginčų sprendimo platformą: http://ec.europa.eu/odr/.

Nuotolinę prekybą bei prekybą ne prekybos patalpose vykdantys verslininkai privalo suteikti vartotojui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.228(7) straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją:

• pagrindinės prekės ar paslaugos savybės;
• duomenys apie verslininką (vardas, pavardė, pavadinimas, juridinio asmens teisinė forma);
• adresas, telefono, fakso numeriai ir el. pašto adresas; adresas, kuriuo vartotojas gali pateikti skundus, duomenys apie verslininką, kurio vardu veikiama;
• bendra prekių ar paslaugų kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, kai kaina pagrįstai negali būti iš anksto apskaičiuota – metodas, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, visos papildomos vežimo, pristatymo, pašto ir kitos išlaidos, arba kai išlaidos negali būti iš anksto apskaičiuotos – informacija apie tai, kad gali tekti jas apmokėti;
• naudojimosi ryšio priemonėmis sudarant sutartį išlaidos, jeigu jos apskaičiuojamos ne pagal įprastus dydžius;
• apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarka, prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo terminas, verslininko atliekamo vartotojų skundų nagrinėjimo tvarka;
• teisė atsisakyti sutarties: šios teisės įgyvendinimo sąlygos, terminas ir tvarka pagal Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnį, pavyzdinė sutarties atsisakymo forma arba informacija, kad vartotojas neturi teisės atsisakyti sutarties pagal šio kodekso 6.22810 straipsnį, arba aplinkybės, kuriomis vartotojas praranda teisę atsisakyti sutarties;
• jeigu reikalinga, informacija, kad vartotojas, atsisakęs sutarties, turi padengti prekių grąžinimo išlaidas, o nuotolinių sutarčių atvejais – prekių grąžinimo išlaidas, jei prekės dėl savo pobūdžio paprastai negali būti grąžintos paštu;
• informacija, kad vartotojas, atsisakęs sutarties pagal Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio 9 ar 10 dalį, turi sumokėti verslininkui pagrįstas išlaidas;
• priminimas apie prekės garantiją pagal įstatymą; 
• jeigu reikalinga, vartotojų aptarnavimas, jiems teikiamos paslaugos po sutarties sudarymo ir kokybės garantija (komercinė garantija) bei jų sąlygos;
• jeigu reikalinga, verslininkui taikomas elgesio kodeksas ir informacija, kaip su juo galima susipažinti;
• jeigu reikalinga, sutarties trukmė, o kai sutartis neterminuota ar pratęsiama automatiškai, – sutarties nutraukimo sąlygos;
• jeigu reikalinga, minimali sutarties galiojimo trukmė;
• jeigu reikalinga, užstatai ar kitos finansinės garantijos, kurias vartotojas turi pateikti ar sumokėti verslininko reikalavimu, ir jų taikymo sąlygos;
• jeigu reikalinga, galimybė pateikti skundą ar reikalauti žalos atlyginimo ne teismo tvarka ir pasinaudojimo ja sąlygos;
• jeigu reikalinga, skaitmeninio turinio funkcinės savybės, įskaitant taikomas technines apsaugos priemones; 
• jeigu reikalinga, skaitmeninio turinio suderinamumas su technine ir programine įranga tiek, kiek verslininkas žino ar turi žinoti.

Visą privalomos pateikti vartotojams informacijos sąrašą galite rasti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.228(7) straipsnyje: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.8A39C83848CB/esRxKAWzCy. 

Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad interneto svetainėse, kuriose vartotojams siūlomos prekės ar paslaugos, prieš pradedant prekių ar paslaugų užsakymą, turi būti aiškiai ir įskaitomai pateikiama informacija apie bet kokius pristatymo apribojimus ir galimus mokėjimo būdus. Pardavėjo ir paslaugų teikėjo interneto svetainėje, jeigu turi, privalo būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus, kurie yra kompetentingi spręsti vartojimo ginčus: subjekto pavadinimas (vardas, pavardė), adresas ir interneto svetainės adresas. Ši informacija turi būti pateikta aiškiai, suprantamai ir lengvai prieinamu būdu. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis numato, kad tuo atveju, kai verslininkas atsisako tenkinti vartotojo reikalavimus arba juos tenkina iš dalies, verslininkas savo atsakyme privalo pateikti informaciją apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, į kurį gali kreiptis vartotojas. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus nustato Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnis: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D790096B17EE/QhNfecuVVU.

Galiojančiuose teisės aktuose įtvirtinta bendroji pardavėjo pareiga suteikti vartotojui būtiną, išsamią, teisingą, visapusišką ir neklaidinančią informacija, be kita ko, ir apie prekės naudojimą. Vartotojui pateikiamos informacijos (instrukcijos) būdas atitiktų įstatymų reikalavimus tokiu atveju, jeigu pateikiama informacija išpildytų patvarumo kriterijus (pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatas,  patvarioji laikmena – priemonė, kuri leidžia vartotojui ar pardavėjui, paslaugų teikėjui saugoti asmeniškai jam skirtą informaciją taip, kad informacija tam tikrą laiką būtų prieinama ir kad saugomą informaciją būtų galima atkurti nepakitusią (t. y. popieriuje surašyti (spausdinti) dokumentai, USB atmintinės, kompaktinių diskų įrenginiai (CD-ROM), skaitmeniniai vaizdo diskai (DVD), atminties kortelės arba standieji kompiuterių diskai, elektroniniai laiškai ir kitos priemonės). Be to, toks instrukcijos pateikimo būdas (siunčiant ją el. paštu) neturi sudaryti vartotojui papildomų sunkumų ja pasinaudoti (jeigu, pavyzdžiui, vartotojas nesinaudoja el. paštu arba turi ribotą prieigą prie el. pašto, instrukcija turėtų vartotojui būti įteikiama spausdinta popieriuje).

Taip pat atkreipiame, dėmesį, kad kilus ginčui dėl instrukcijos įteikimo fakto, pareiga įrodyti, kad garantija vartotojui buvo suteikta ir kad vartotojas apie garantijos sąlygas buvo tinkamai informuotas, tenka prekės pardavėjui.

Manytina, kad tai nepašalintų pardavėjo atsakomybės dėl vienašališkai atšautų užsakymų.

Remiantis Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatomis, pardavėjas, kaip sąžiningas, protingas ir atidus komercinės veiklos subjektas, kuriam privalu laikytis profesinio atidumo reikalavimų, privalo užtikrinti, jog vartotojams, prieš priimant sprendimą dėl sandorio, būtų aiškiai bei išsamiai suteikta visa esminė informacija apie teikiamo pasiūlymo sąlygas. Taigi, informavimas vien taisyklėse (kurios dažnai būna ilgos, painios, vartotojams sunku rasti esminę informaciją), juo labiau – užsakymo patvirtinimo laiškuose (gaunamuose po vartotojo sprendimo dėl sandorio priėmimo) nelaikytina tinkamu vartotojų informavimu. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuomone, informacija apie tai, jog prekės pardavėjas neturi, prekė bus užsakoma iš tiekėjų ir tam tikrais, išskirtiniais, atvejais prekės užsakymas gali būti atšauktas, turėtų būti pateikta (elektroninės parduotuvės) pagrindiniame prekės užsakymo lange, kartu su kita esmine informacija – pvz., prekės kaina.

Pažymėtina, jog pastebėjus, jog vartotojų užsakymai atšaukiami dažnai, sistemingai, o vartotojų sumokėti pinigai vartotojams nėra grąžinami per protingą laikotarpį ir dėl to, pvz., praranda galimybę prekę užsisakyti iš kito pardavėjo (pvz., dėl to, kad nebeturi pakankamai lėšų tokiai pat prekei užsakyti (brangios prekės, pinigai negrąžinami nedelsiant) arba praranda galimybę pasinaudoti kitų pardavėjų skelbiamais išpardavimais (pvz., Juodojo penktadienio metu)), gali būti pradėtas tyrimas dėl galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo.

Prekės aprašyme turi būti aiškiai nurodyta prekės paskirtis, prekės techniniai parametrai, bendra prekės kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, visos pristatymo išlaidos, apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarka, prekių pristatymo terminas, priminimas apie prekės garantiją pagal įstatymą. Prie prekės turi būti pateikta gamintojo paruošta prekės naudojimo instrukcija valstybine kalba. Jeigu gamintojo prekės naudojimo instrukcija surašyta nevalstybine kalba, pardavėjo pareiga pateikti naudojimo instrukcijos vertimą į valstybinę kalbą. Prekės naudojimo instrukcija turi apimti svarbiausius saugaus prekės naudojimo aspektus bei informaciją apie tinkamą prekės naudojimą. Įspėjimai dėl saugaus bei tinkamo prekės naudojimo gali būti pateikti piktogramomis ir/ar paveiksliukais. Kai prekės naudojimo instrukcija pateikta paveiksliukais, nėra privaloma dubliuoti šią informaciją tekstu. Patartina prekės saugaus naudojimo piktogramas naudoti ir prekės aprašyme. Gaminiams, kuriems yra taikomi energetinio ženklinimo reikalavimai, kaip prekės aprašyme, taip ir prie pačios prekės turi būti pateikta gaminio energetinio efektyvumo etiketė pagal atitinkamo ženklinimo energijos vartojimo efektyvumo etikete reglamento reikalavimus.

Informacija valstybine kalba turi būti pateikiama apie pagrindinės prekės ar paslaugos savybės (atsižvelgiant į informavimo priemones ir prekę ar paslaugą), todėl jei papildoma informacija apie prekę ir jos veikimą anglų ar kitomis kalbomis yra esminė – ji irgi turi būti pateikta valstybine kalba.

Prekių/gaminių ženklinimą CE ženklu nustato ES teisės aktai, kurie yra taikomi konkrečioms prekių grupėms. Internete CE ženklą nėra privaloma pateikti. Informaciją apie CE ženklinimą rasite https://europa.eu/youreurope/business/product-requirements/labels-markings/ce-marking/index_lt.htm

Tarnyba parengė atmintinę, kurioje susitemino svarbiausius reikalavimus ir patarimus, kuriuos privalo žinoti kiekvienas prekybą elektrotechnika vykdantis verslininkas. Atmintinėje pateikiamos svarbiausios pardavėjo pareigos, patarimai vykdant garantinius įsipareigojimus ir rengiant sutartis su vartotojais, aptarta svarbiausia informacija apie nuotolines sutartis, primenami reikalavimai reklamai, taip pat prekių ženklinimo ir saugos reikalavimai.

Atšaukus skrydį oro bendrovė privalo keleiviui išmokėti kompensaciją, kurios dydis priklauso nuo skrydžio atstumo: iki 1500 km – 250 EUR; daugiau nei 1500 km ES viduje ir nuo 1500 iki 3500 km skrendant kitur – 400 EUR; didesnio atstumo atveju – 600 EUR.

Kompensacija nepriklauso: jei skrydis atšauktas dėl ypatingų aplinkybių, kurių nėra galimybės išvengti (pvz., nepalankios oro sąlygos, pavojus saugumui, oro eismo valdymo sprendimai ir pan.), jei keleiviui buvo pranešta apie atšaukimą daugiau kaip prieš dvi savaites iki išvykimo dienos ir ne mažiau kaip prieš septynias dienas iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko bei buvo pasiūlyta keliauti kitu maršrutu, išvykstant ne daugiau kaip dviem valandomis anksčiau už numatytą išvykimo laiką ir atvykti į galutinę paskirties vietą mažiau kaip keturiomis valandomis vėliau už tvarkaraštyje numatytą atvykimo laiką.

Atidėjus skrydį keleivis taip pat turi teisę į kompensaciją, jei dėl atidėto skrydžio galutinę paskirties vietą pasiekė trimis ar daugiau valandomis vėliau nei buvo numatytas oro bendrovės atvykimo laikas. Kompensacija nepriklauso, jei skrydis buvo atidėtas dėl ypatingų aplinkybių.

Vežėjas tokiam keleiviui privalo grąžinti ne mažiau kaip 85 procentus bilieto kainos, išskyrus atvejus, kai įsigyjant elektroninį keleivinio transporto bilietą buvo susitarta kitaip (2011-04-13 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-223 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 40 punkto 2 dalis).

Papildomai pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-223 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 40 punktu, kai keleivis grąžina vienkartinius bilietus (atsisako elektroninio keleivinio transporto bilieto), pirktus į vietinio (priemiestinio) ar tolimojo susisiekimo maršruto reisą, keleiviui turi būti grąžinama:

1. kreipiantis ne vėliau kaip prieš dvi valandas iki išvykimo pagal eismo tvarkaraštį laiko – visa bilieto kaina, išskyrus atvejus, kai įsigyjant elektroninį keleivinio transporto bilietą buvo susitarta kitaip;
2. kreipiantis likus mažiau kaip dviem valandoms, bet ne mažiau kaip 10 minučių iki išvykimo pagal eismo tvarkaraštį laiko – ne mažiau kaip 85 procentai bilieto kainos, išskyrus atvejus, kai įsigyjant elektroninį keleivinio transporto bilietą buvo susitarta kitaip.

Pagal Susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-223 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 50 punktą tolimojo susisiekimo autobusais draudžiama vežti vaikus iki 7 metų, jei jų nelydi vyresni asmenys.

Vežant keleivius esant žemesnei negu 0 C oro temperatūrai, transporto priemonės salonas turi būti šildomas (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-223 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 49 punktas).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.672 straipsnyje nustatyta, kad „rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti“. Nagrinėjamu atveju, nurodote, jog automobilio remonto paslaugą užsakė ne automobilio savininkas, bet kitas asmuo. Pažymime, kad nagrinėjant ginčus dėl automobilio remonto vertinama, kas buvo paslaugos užsakovas (kieno vardu pasirašoma užsakymo paraiška bei kiti dokumentai) ir kieno interesais minėtas asmuo veikė, be kita ko, kas sumokėjo už atliktas paslaugas. Nagrinėjamu atveju, jeigu iš ginčo aplinkybių paaiškėtų, kad asmuo užsakė automobilio remonto paslaugas savo asmeniniams bei buitiniams ar jo šeimos poreikiams tenkinti, t. y. paslaugą užsakė ne atstovaudamas automobilio savininko interesus bei veikdamas jo vardu, minėtas asmuo ir būtų laikomas paslaugos užsakovu. Šiame kontekste pažymėtina, jog kiekvienas ginčas Tarnyboje sprendžiamas individualiai ir ginčo nagrinėjimo metu vertinami rašytiniai ir (ar) daiktiniai įrodymai, prezumpcijos, vadovaujamasi teismų praktika ir kita.

Bendroji civilinių teisių gynimo įgyvendinimo taisyklė yra ta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka ir būdais gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos (Civilinio kodekso 1.138 straipsnis). Tačiau įstatyme įtvirtinta ir teisė asmeniui ginant savo civilines teises panaudoti savigyną. Jos įgyvendinimą reglamentuojančio Civilinio kodekso 1.139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savigyna leidžiama tik šio kodekso nustatytais atvejais. Taigi savigyna yra įteisintas, t. y. įstatymu pagrįstas ir tik jo nustatytais atvejais taikomas, prievartinis savo teisės įgyvendinimas jėga. Viena iš civilinės teisės reglamentuojamų savigynos priemonių – tai daikto sulaikymo teisė. Atkreiptinas dėmesys, jog prievoliniuose santykiuose kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą įtvirtinta Civilinio kodekso 6.69 straipsnyje. Kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę (nurodyto straipsnio 1 dalis). Sulaikymo teisės įgyvendinimo tvarką nustato Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos. Civilinio kodekso 4.229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (Civilinio kodekso 6.69 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisės turinys reglamentuojamas daiktinės teisės normų (Civilinio kodekso 4.229–4.235 straipsniai).

Remiantis Civilinio kodekso 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai:

1. kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką;
2. reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs);
3. kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą;
4. kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktiką).

Atsižvelgiant į išdėstyta, vartotojo automobilį sulaikyti galite tik tuo atveju, jeigu yra aukščiau nurodytų aplinkybių bei kriterijų visuma.

Standarto LST 1438:2016 „Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninė priežiūra ir remontas. Paslaugoms teikiami reikalavimai“ 2.14 punkte nustatyta, jog diagnostika – transporto priemonės kurios nors sistemos esamo ar galimo gedimo priežasties nustatymas, t. y. neveikiančios arba netinkamai veikiančios dalies identifikavimas. Nagrinėjamu atveju, nurodote, jog atlikus vartotojo užsakytą automobilio gedimo diagnostikos paslaugą, nustatyti esamo ar galimo gedimo priežasties nepavyko, dėl ko darytina išvada, kad vartotojas užsakytos paslaugos negavo. Visgi pažymėtina, kad jeigu vartotojui prieš sudarant automobilio gedimo diagnostikos paslaugos sutartį aiškiai ir suprantamai suteikėte būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie paslaugą bei jos specifiką turinčią įtakos vartotojo apsisprendimui gauti techninio aptarnavimo ir remonto paslaugą bei nurodėte, jog vienas iš galimų šios 1 val. trukmės diagnostikos rezultatų gali būti ir atsakymas, kad konkrečiam gedimo nustatymui reikalinga išsamesnė/papildoma diagnostika ir vartotojas su minėtomis sąlygomis sutiko, tokiu atveju grąžinti už suteiktą paslaugą vartotojui pinigų nereikėtų ir paslauga būtų laikoma suteikta tinkamai. Šiame kontekste pažymėtina, jog kiekvienas ginčas Tarnyboje sprendžiamas individualiai ir ginčo nagrinėjimo metu vertinami rašytiniai ir (ar) daiktiniai įrodymai, prezumpcijos, gedimo pobūdis, vadovaujamasi teismų praktika ir kita.

Vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnio 9 dalimi, Tarnyba, pirmiausia imasi priemonių vartotojui ir paslaugos teikėjui, sutaikinti ir siūlo vartojimo ginčą išspręsti taikiai. Nagrinėjamu atveju nurodote, kad kilus ginčui paslaugas įsigijusiam vartotojui paslaugos teikėjas siūlė grąžinti už paslaugas sumokėtus pinigus su sąlyga, kad galės susigrąžinti remonto metu sumontuotas detales į vartotojo automobilį. Atkreipiame dėmesį, kad vartotojo teisė rinktis vieną ar kitą teisių gynimo būdą negali būti suabsoliutinta, nes ir vartojimo sutartiniuose santykiuose galioja bendrieji civilinių santykių reglamentavimo principai – proporcingumo, civilinių santykių dalyvių interesų pusiausvyros, civilinės apyvartos stabilumo ir kt. Tarnybos nuomone, Jūsų nurodytu atveju, paslaugos teikėjo pasiūlytas taikaus ginčo sprendimo būdas, įvertinus visas ginčo aplinkybes bei pateiktus dokumentinius ir daiktinius įrodymus, jeigu vartotojas nėra patyręs papildomos žalos, galėtų būti įvertintas kaip proporcingas nustatytiems paslaugų sutarties pažeidimams kompensuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas nuostatas, numatančias, kad „<...> Pirkėjui nutraukus sutartį dėl daikto netinkamos kokybės, pardavėjas privalo grąžinti sumokėtą kainą. Netinkamos kokybės daikto grąžinimo išlaidos tenka pardavėjui. Pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių“, pažymėtina, kad pripažinus, jog vartotojas turi teisę nutraukti su paslaugos teikėju (rangovu) sudarytą sutartį ir susigrąžinti už netinkamos kokybės paslaugas sumokėtus pinigus, paslaugos teikėjui kyla ne tik pareiga įvykdyti vartotojo reikalavimą, susijusį su pinigų grąžinimu, bet paslaugos teikėjas, be kita ko, įgyja ir teisę susigrąžinti į vartotojo automobilį remonto metus sumontuotas detales, tačiau detalių susigrąžinimo veiksmus (išmontavimą ir kt.) iš esmės turi atlikti savo sąskaita. Šiame kontekste pažymėtina, jog kiekvienas ginčas Tarnyboje sprendžiamas individualiai ir ginčo nagrinėjimo metu vertinami rašytiniai ir (ar) daiktiniai įrodymai, prezumpcijos, gedimo pobūdis, vadovaujamasi teismų praktika ir kita.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų nuostatas tuo atveju, kai pagrįstai manoma, jog atvykstant į galutinę atvykimo vietą bus vėluojama daugiau nei 60 min., keleiviui turi būti suteikta galimybė nedelsiant pasirinkti :

a) visos bilieto kainos kompensavimą (tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis buvo už jį sumokėta); už nenuvažiuotą reiso dalį ar dalis ir jau nuvažiuotą dalį ar dalis, jei reisas nebeatitinka keleivio kelionės planų; prireikus grįžimo į pradinę išvykimo vietą paslaugą esant anksčiausiai galimybei;

b) galimybę toliau važiuoti kitu reisu ar keliauti kitu maršrutu, esant panašioms transporto sąlygoms;

c) galimybę toliau važiuoti reisu ar keliauti kitu maršrutu, esant panašioms transporto sąlygoms, į galutinę atvykimo vietą vėlesne keleiviui patogia data.

Taip pat neprarasdamas teisės į transportą, keleivis turi teisę reikalauti kompensacijos už vėlavimą, jei jo traukinys vėluoja ir dėl šio vėlavimo nebuvo sumokėta anksčiau minima kompensacija už bilietą. Minimalios kompensacijos už vėlavimą yra:

a) 25 % bilieto kainos tuo atveju, kai vėluojama nuo 60 iki 119 minučių;

b) 50 % bilieto kainos tuo atveju, kai vėluojama 120 ar daugiau minučių.

Kompensacija už bilieto kainą turi būti sumokama per 1 mėn. nuo prašymo dėl kompensacijos pateikimo. Kompensacija gali būti išmokėta čekiais ir (arba) suteikiant kitas paslaugas, jei sąlygos yra lanksčios. Kompensacija išmokama pinigais keleiviui paprašius.

Tačiau vežėjas neprivalo mokėti keleiviui kompensacijos, jei apie vėlavimą jam pranešta prieš tai, kai jis nusipirko bilietą, arba jei atvykus kitu traukiniu ar pakeitus maršrutą pavėluojama mažiau nei 60 min.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų nuostatas vėlavimo atvykstant ar išvykstant atveju vežėjas arba stoties valdytojas keleivius turi informuoti apie susidariusią padėtį ir numatomą išvykimo laiką bei numatomą atvykimo laiką, kai tik disponuoja tokia informacija.

Be to, ilgesnio nei 60 min. vėlavimo atveju keleiviams taip pat turi būti nemokamai pasiūlyta:

a) maistas ir gaivinamieji gėrimai atsižvelgiant į laukimo laiką, jei jų yra traukinyje ar stotyje, arba jie pagrįstai gali būti pateikti;

b) esant fizinei galimybei, viešbutis ar kita apgyvendinimo vieta ir transportas iš geležinkelio stoties į apgyvendinimo vietą tais atvejais, kai būtina pasilikti vieną ar daugiau naktų arba būtina pasilikti ilgiau nei numatyta;

c) jei traukinys sustabdytas kelyje, esant fizinei galimybei, transportas nuo traukinio iki geležinkelio stoties, alternatyvios išvykimo vietos ar iki paslaugos teikimo galutinės atvykimo vietos.

Taip pat, jei geležinkelio paslauga nebegali būti toliau teikiama, vežėjas kuo greičiau turi suorganizuoti alternatyvias transporto paslaugas keleiviams.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų nuostatas vežėjas gavęs keleivio skundą per 1 mėn. turi jam pateikti pagrįstą atsakymą arba pagrįstais atvejais jį informuoti, kurią dieną praėjus mažiau kaip 3 mėn. nuo skundo datos galima tikėtis atsakymo.

Supaprastinta procedūra taikoma neklasifikuojamosioms apgyvendinimo paslaugoms.

Neklasifikuojamąsias apgyvendinimo paslaugas apima:

• Privataus apgyvendinimo paslaugos – apgyvendinimo paslaugos, nepriskiriamos prie kitų rūšių apgyvendinimo paslaugų ir teikiamos bet kurios rūšies statiniuose ar kilnojamuose objektuose, sudarant sąlygas higienos poreikiams tenkinti.
  (Apgyvendinimo paslaugų sąrašo 2.4 punktas, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2023 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-403 redakcija)
• Kaimo turizmo paslaugos – apgyvendinimo paslaugos, teikiamos kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3 000 gyventojų, sudarant sąlygas tenkinti maitinimo, poilsio, pramogų ar renginių organizavimo poreikius.
  (Apgyvendinimo paslaugų sąrašo 2.2 punktas, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2023 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-403 redakcija)
• Jaunimo nakvynės namų (ang. hostel) paslaugos  – apgyvendinimo paslaugos, teikiamos daugiavietėse bendrabučio tipo patalpose, kai higienos ir maitinimo poreikiams tenkinti skirta įranga gali būti bendrai naudojama keliuose kambariuose apgyvendintų asmenų.
  (Apgyvendinimo paslaugų sąrašo 2.1 punktas, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2023 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-403 redakcija)
• Poilsio namų paslaugos – apgyvendinimo paslaugos, teikiamos atskiruose statiniuose, jų grupėje ar kambariuose (numeriuose), sudarant sąlygas ir teikiant įrangą maistui gaminti ir poilsiui organizuoti.
  (Apgyvendinimo paslaugų sąrašo 2.3 punktas, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2023 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-403 redakcija)
• Turistinio laivo apgyvendinimo paslaugos – apgyvendinimo paslaugos, teikiamos nuolatos prieplaukoje stovinčiame laive, kartu sudarant sąlygas higienos poreikiams tenkinti.
  (Apgyvendinimo paslaugų sąrašo 2.7 punktas, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2023 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-403 redakcija)
• Turistinės stovyklos paslaugos – apgyvendinimo paslaugos, teikiamos turistinėje stovyklavietėje, kurioje nuomojamos aikštelės palapinei,
  automobiliniam nameliui (kemperiui) ar kilnojamajam nameliui statyti.
  (Apgyvendinimo paslaugų sąrašo 2.6 punktas, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2023 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-403 redakcija)
• Sanatorijos apgyvendinimo paslaugos – apgyvendinimo paslaugos, teikiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir (arba) Lietuvos Respublikoje įsteigto juridinio asmens ar užsienio valstybėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos filialo, įsteigto Lietuvos Respublikoje, turinčių licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai.
  (Apgyvendinimo paslaugų sąrašo 2.5 punktas, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2023 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-403 redakcija)

Neklasifikuojamąsias apgyvendinimo paslaugas pageidaujantis teikti asmuo iki šios veiklos vykdymo pradžios privalo Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai pateikti pranešimą apie neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikimą. Pranešime turi būti nurodyta: neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėjo fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, adresas ir kontaktiniai duomenys arba juridinio asmens pavadinimas, kodas, buveinės adresas, kontaktiniai duomenys, neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų rūšis, apgyvendinimo paslaugų objekto pavadinimas, adresas, vietos koordinatės, kontaktiniai duomenys, kambarių (aikštelių, namelių) ir vietų skaičius.

Jokių kitų dokumentų apgyvendinimo paslaugas teikiančiam subjektui teikti nereikia.

Nurodytos paslaugos registruojamos  www.licencijavimas.lt ir publikuojamos www.vvtat.lt interneto svetainėje neatliekant papildomo duomenų ar objekto patikrinimo.

Pasirašytas ir skenuotas Pranešimas apie apgyvendinimo paslaugų teikimą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai teikiamas elektroniniu paštu – [email protected].

Pranešimas taip pat gali būti teikiamas:

• tiesiogiai – Vilnius, Vilniaus g. 25, 308 kab. iš anksto suderintu laiku;
• paštu – adresu Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Turizmo rinkos priežiūros skyriui, Vilniaus g. 25, 01402 Vilnius;
• elektroniniu būdu per Elektroninių valdžios vartų portalą www.epaslaugos.lt.

Neklasifikuojamąsias apgyvendinimo paslaugas gali teikti tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys.

Neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų registravimas yra nemokamas.

Higienos pasas reikalingas šioms neklasifikuojamosioms apgyvendinimo paslaugoms teikti:

• jaunimo nakvynės namų (angl. hostel) paslaugoms;
• poilsio namų paslaugoms;
• sanatorijos paslaugoms.

Daugiau informacijos apie leidimo-higienos paso išdavimą galima rasti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje čia,

Neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų veiklai taikomas lengvatinis 9 proc. PVM tarifas, jei šios paslaugos yra registruotos kaip neklasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos.

Administracinių nusižengimų kodekso 129 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už apgyvendinimo paslaugų teikimo reikalavimų, nustatytų Turizmo įstatyme, nesilaikymą. Už šį pažeidimą gali būti paskirta nuo 300 iki 560 eurų bauda.

Turizmo paslaugų derinys, sudarytas iš ne mažiau kaip 2 skirtingų turizmo paslaugų – keleivių vežimo, apgyvendinimo, kuris nėra neatsiejama keleivių vežimo dalis ir yra skirtas ne nuolatinio gyvenimo tikslams, automobilių, motociklų ar kitų motorinių transporto priemonių nuomos ir kitos paslaugos, neatsiejamos nuo nurodytų turizmo paslaugų, –  laikomas organizuota turistine kelione, jeigu jis sudaromas pagal 1 ar 2 punkte išdėstytas sąlygas:

1. turizmo paslaugas keliautojo prašymu arba atsižvelgdamas į jo pasirinkimą ir prieš sudarydamas vieną sutartį dėl visų turizmo paslaugų sujungia vienas kelionių organizatorius;
2. turizmo paslaugos, nepaisant to, ar su skirtingais turizmo paslaugų teikėjais yra sudaromos atskiros sutartys, ar nesudaromos, atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

   a) keliautojo pasirenkamos prieš sutinkant už jas sumokėti ir įsigyjamos vienoje pardavimo vietoje;

   b) siūlomos ir (ar) parduodamos už bendrą kainą arba joms tokia kaina nustatoma;

   c) reklamuojamos arba parduodamos jas vadinant terminu „organizuota turistinė kelionė“, „paketas“ ar kitu panašiu terminu;

   d) sujungiamos sudarius sutartį, kuria kelionių organizatorius suteikia keliautojui teisę rinktis iš įvairių turizmo paslaugų rūšių;

   e) įsigyjamos iš atskirų turizmo paslaugų teikėjų naudojantis susietosiomis internetinio užsakymo sistemomis, kai turizmo paslaugų teikėjas, su kuriuo sudaryta pirmoji sutartis, perduoda keliautojo vardą ir pavardę, informaciją apie mokėjimą ir elektroninio pašto adresą kitam turizmo paslaugų teikėjui ar teikėjams, o sutartis su pastaruoju turizmo paslaugų teikėju ar teikėjais sudaroma ne vėliau kaip per 24 valandas po pirmosios kelionių organizavimo paslaugos užsakymo patvirtinimo.

Turizmo paslaugų derinys, kurį sudaro ne daugiau kaip vienos rūšies turizmo paslaugos – apgyvendinimas, vežimas, transporto nuoma – nesanti neatsiejama kelionės dalis (toliau – pagrindinė turizmo paslaugų derinio paslauga) ir sujungta su viena ar daugiau kitos rūšies turizmo paslaugų (toliau – papildomos turizmo paslaugų derinio paslaugos) nėra laikomas organizuota turistine kelione, jeigu pastarosios turizmo paslaugos atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

1) papildomos turizmo paslaugų derinio paslaugos nesudaro didelės turizmo paslaugų derinio vertės dalies, nėra esminė derinio dalis ir nėra reklamuojamos kaip esminė derinio dalis;

2) papildomos turizmo paslaugų derinio paslaugos yra pasirenkamos ir įsigyjamos po to, kai pradedama teikti pagrindinė turizmo paslaugų derinio paslauga.

Papildomos turizmo paslaugų derinio paslaugos sudarančios 25 procentus arba daugiau turizmo paslaugų derinio pagrindinės paslaugos vertės laikomos didele organizuotos turistinės kelionės vertės dalimi. Organizuotos turistinės kelionės pradžia laikoma bet kurios turizmo paslaugos, įtrauktos į organizuotą turistinę kelionę, teikimo pradžia.

Galimos 3 kelionių organizavimo veiklos:

• Atvykstamojo turizmo kelionių organizatorius – kelionių organizatorius, rengiantis organizuotas turistines keliones iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką;
• Išvykstamojo turizmo kelionių organizatorius – kelionių organizatorius, rengiantis organizuotas turistines keliones iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybes arba iš užsienio valstybės į kitas užsienio valstybes;
• Vietinio turizmo kelionių organizatorius – kelionių organizatorius, organizuojantis turistines keliones po Lietuvos Respubliką.

Trečiosios valstybės, t. y. ne ES šalyse registruotas, kelionių organizatorius, kelionių pardavimo agentas, parduodantys arba siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones Lietuvos Respublikoje, privalo būti įsisteigę Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir atitikti atitinkamai Turizmo įstatyme ar įsisteigimo valstybėje narėje nustatytus reikalavimus, taikomus kelionių organizatoriui ir kelionių pardavimo agentui.

Kelionių pardavimo agentas, parduodantis kelionių organizatoriaus registruoto ne ES šalyse (neatitinkančio Turizmo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo) organizuotas turistines keliones, privalo laikytis kelionių organizatoriams taikomų Civilinio kodekso 6.748 straipsnio „Informacijos ir dokumentų teikimas iki organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymo“, 6.752(1) straipsnio „Organizuotos turistinės kelionės sutarties kainos keitimas“, 6.754(1) straipsnio „Žalos atlyginimas“ nuostatų, Turizmo įstatymo II skyriaus trečiojo skirsnio „Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimas“ ir 20 straipsnio „Galimybė susisiekti su kelionių organizatoriumi per kelionių pardavimo agentą“ reikalavimų, išskyrus atvejus, kai kelionių pardavimo agentas pateikia Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dokumentus, patvirtinančius kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą.

Juridinis arba fizinis asmuo (toliau – asmuo) norėdamas gauti kelionių organizatoriaus pažymėjimą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (toliau – Tarnyba) turi pateikti:

1. Tinkamai užpildytą prašymą išduoti kelionių organizatoriaus pažymėjimą. Prašymo forma juridiniam asmeniui, fiziniam asmeniui.
2. Tinkamai užpildytą nepriekaištingos reputacijos deklaraciją. Deklaracijos forma juridiniam asmeniui, fiziniam asmeniui.
3. Pelno (nuostolių) ataskaitą ir balansą (juridiniam asmeniui), sudarytus kaip galima artimesnei prašymo datai (nuo ataskaitų sudarymo iki prašymo teikimo dienos turi būti ne daugiau kaip 3 mėn.). Jei juridinis asmuo dar nevykdė veiklos, teikiamos pradinės būklės finansinės ataskaitos.
4. Galiojantį prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantį dokumentą draudimo įmonės pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį ir (arba) finansų įstaigos pasirašytą finansinę garantiją), kurio trumpiausias galiojimo terminas yra 3 mėnesiai.

Asmeniui, kuris teikia prašymą gauti kelionių organizatoriaus pažymėjimą ir nori pradėti teikti kelionių organizavimo paslaugas, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma negali būti mažesnė kaip:

• 3 000 Eur, kai ketinama vykdyti tik vietinio turizmo kelionių organizatoriaus veiklą arba tik atvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus veiklą, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais, arba šias abi veiklas kartu;

• 50 000 eurų  arba  20 000 eurų, jei paeiliui einančių paskutinių praėjusių ir pasibaigusių keturių ketvirčių kelionių organizatoriaus pardavimų pajamos mažesnės negu 1 mln. eurų, kai ketinama vykdyti išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus veiklą, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais;

• 200 000 Eur, kai ketinama vykdyti išvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus veiklą arba atvykstamojo turizmo kelionių organizatoriaus veiklą, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais.

Kai prašyme nurodoma daugiau nei viena veiklos rūšis, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti didžiausia suma iš nurodytų prie pasirinktų kelionių organizavimo veiklos rūšių. 

5. Sumokėti nustatyto dydžio valstybės rinkliavą. 

Išsamesnė informacija apie kelionių organizatoriaus pažymėjimo išdavimą pateikiama čia.

Kelionių organizatorius gali kreiptis sustabdyti ar panaikinti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą tik tuomet, kai yra įvykdęs visus savo organizuotų turistinių kelionių įsipareigojimus keliautojams ir pateikia tai pagrindžiančius dokumentus bei nėra Turizmo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Be to, norint sustabdyti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą pagal prašymą iki 12 mėn. (su galimybe pratęsti sustabdymą 1 kartą bet ne ilgiau kaip 6 mėn. laikotarpiui), kelionių organizatoriaus (juridinio asmens) nuosavo kapitalo būklė turi atitikti Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatas.

Per 5 darbo dienas nuo asmens pateiktų dokumentų gavimo dienos jam išsiunčiamas patvirtinimas, kad nurodyti dokumentai yra gauti, prireikus – informaciją apie būtinybę patikslinti pateiktą informaciją.

Tarnyba prašymą nagrinėja tik gavusi visus tinkamai įformintus dokumentus ir informaciją, reikalingą pažymėjimo galiojimo sustabdymui / panaikinimui. Per 20 darbo dienų išnagrinėjusi asmens prašymą, pateiktus dokumentus ir įvertinusi atitiktį būti įvykdžius visus savo organizuotų turistinių kelionių įsipareigojimus keliautojams, Tarnyba gali:

1) priimti sprendimą sustabdyti / panaikinti pažymėjimo galiojimą;

2) priimti motyvuotą sprendimą atsisakyti sustabdyti / panaikinti pažymėjimo galiojimą, jeigu asmuo neatitinka Turizmo įstatyme nustatyto reikalavimo arba nepateikia tinkamų pagrindžiančių dokumentų.

Naują prašymą sustabdyti kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą kelionių organizatorius gali pateikti praėjus ne mažiau kaip 6 mėnesiams nuo kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo panaikinimo. 

Daugiau informacijos čia. 

Nuo 2018-07-17 įsigaliojus Civilinio kodekso pakeitimams pagal šio kodekso 6.748 straipsnio 1 dalį kelionių organizatorius, o jei organizuotos turistinės kelionės sutartis sudaroma tarpininkaujant kelionių pardavimo agentui, kelionių pardavimo agentas, iki organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymo privalo raštu popieriuje ar naudodamas kitą patvariąją laikmeną pateikti keliautojui aiškią, suprantamą ir neklaidinančią informaciją:

• apie pagrindines organizuotos turistinės kelionės sąlygas ir (ar) pagrindinius teikiamų paslaugų ypatumus;
• kelionės tikslo vietą (vietas), maršrutą ir buvimo laikotarpius – nurodyti datas ir, kai įtraukta apgyvendinimo paslauga, įskaičiuotų nakvynių skaičių;
• transporto priemones, jų duomenis ir kategorijas, išvykimo ir grįžimo vietas, datas ir laiką, laukimo tarpinėse stotelėse trukmę, vietas ir transporto jungtis. Tais atvejais, kai tikslus laikas dar nenustatytas, kelionių organizatorius, kelionių pardavimo agentas informuoja keliautoją apie apytikslį išvykimo ir grįžimo laiką;
• apgyvendinimo vietą, pagrindinius požymius ir, jei pagal atitinkamas priimančiosios valstybės taisykles yra nustatyta, informaciją apie turistinę kategoriją arba klasę;
• maitinimą arba maitinimo paslaugas;
• apsilankymus, ekskursiją (ekskursijas) ar kitas paslaugas, įtrauktas į galutinę organizuotos turistinės kelionės kainą;
• tai, ar kuri nors kelionės paslauga keliautojui bus teikiama kaip grupės nariui (tais atvejais, kai tai nėra akivaizdu, atsižvelgiant į aplinkybes), ir, kai tai yra įmanoma, informaciją apie apytikslį grupės dydį;
• kalbą, kuria bus teikiamos paslaugos, kai keliautojo galimybė pasinaudoti jomis priklauso nuo žodžiu pateikiamos informacijos;
• informaciją, ar organizuota turistinė kelionė iš esmės tinka riboto judumo asmenims, ir keliautojo prašymu – tikslią informaciją apie organizuotos turistinės kelionės tinkamumą, atsižvelgiant į keliautojo poreikius;
• kelionių organizatoriaus ir (ar) kelionių pardavimo agento rekvizitus ar kontaktinius duomenis (fizinio asmens vardą, pavardę arba juridinio asmens pavadinimą, taip pat adresą, telefono numerį ir, jei turi, elektroninio pašto adresą);
• bendrą organizuotos turistinės kelionės kainą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, visos papildomos įmokos, rinkliavos ir kitos išlaidos, arba, kai tos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos prieš sudarant sutartį, informaciją apie papildomas išlaidas, kurias keliautojas vis dar gali patirti;
• organizuotos turistinės kelionės apmokėjimo tvarką, įskaitant kainos dalį, kuri turi būti sumokėta iš anksto, likusios sumos mokėjimo grafiką;
• minimalų keliautojų skaičių, kurio reikia, kad organizuota turistinė kelionė įvyktų, ir terminą, nurodytą šio kodekso 6.751 straipsnio 2 dalyje, per kurį keliautojas gali nutraukti sutartį, jei organizuotai turistinei kelionei nesurenkamas minimalus keliautojų skaičius;
• paso ir vizos reikalavimus, įskaitant apytikslę vizos išdavimo proceso trukmę;
• su sveikata susijusius formalumus (informaciją apie valstybių, į kurias vykstama, užkrečiamųjų ligų epidemiologinę būklę, privalomas ir rekomenduojamas profilaktikos priemones, informaciją apie sveikatos draudimo įforminimo tvarką);
• keliautojo teisę nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį šio kodekso 6.750 straipsnyje nustatyta tvarka;
• keliautojo teisę atsisakyti ne prekybos patalpose sudarytos organizuotos turistinės kelionės sutarties per 14 dienų šio kodekso 6.228(10) straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka;
• neprivalomą arba privalomą draudimą išlaidoms, atsirandančioms keliautojui nutraukus organizuotos turistinės kelionės sutartį, arba pagalbos, įskaitant keliautojo grąžinimą į pradinę išvykimo vietą, išlaidoms nelaimingo atsitikimo, ligos ar mirties atveju apmokėti.

Už Ataskaitos nepateikimą iki nustatyto termino pabaigos Turizmo įstatyme numatytas kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymas 10 darbo dienų su galimybe pratęsti sustabdymo galiojimą 1 kartą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Nepateikus ataskaitos per sustabdymo terminą, panaikinamas kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas. Tarnybai panaikinus kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą Turizmo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, asmenims, dėl kurių teikiama Nepriekaištingos reputacijos deklaracija, penkerius metus apribojamos teisės dalyvauti kelionių organizatoriaus veikloje (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 5 punktas).

Nuo 2018-07-17 įsigaliojus Civilinio kodekso pakeitimams pagal šio kodekso 6.748 straipsnio 1 dalį kelionių organizatorius, o jei organizuotos turistinės kelionės sutartis sudaroma tarpininkaujant kelionių pardavimo agentui, kelionių pardavimo agentas, iki organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymo privalo raštu popieriuje ar naudodamas kitą patvariąją laikmeną pateikti keliautojui aiškią, suprantamą ir neklaidinančią informaciją:

• apie pagrindines organizuotos turistinės kelionės sąlygas ir (ar) pagrindinius teikiamų paslaugų ypatumus;
• kelionės tikslo vietą (vietas), maršrutą ir buvimo laikotarpius – nurodyti datas ir, kai įtraukta apgyvendinimo paslauga, įskaičiuotų nakvynių skaičių;
• transporto priemones, jų duomenis ir kategorijas, išvykimo ir grįžimo vietas, datas ir laiką, laukimo tarpinėse stotelėse trukmę, vietas ir transporto jungtis. Tais atvejais, kai tikslus laikas dar nenustatytas, kelionių organizatorius, kelionių pardavimo agentas informuoja keliautoją apie apytikslį išvykimo ir grįžimo laiką;
• apgyvendinimo vietą, pagrindinius požymius ir, jei pagal atitinkamas priimančiosios valstybės taisykles yra nustatyta, informaciją apie turistinę kategoriją arba klasę;
• maitinimą arba maitinimo paslaugas;
• apsilankymus, ekskursiją (ekskursijas) ar kitas paslaugas, įtrauktas į galutinę organizuotos turistinės kelionės kainą;
• tai, ar kuri nors kelionės paslauga keliautojui bus teikiama kaip grupės nariui (tais atvejais, kai tai nėra akivaizdu, atsižvelgiant į aplinkybes), ir, kai tai yra įmanoma, informaciją apie apytikslį grupės dydį;
• kalbą, kuria bus teikiamos paslaugos, kai keliautojo galimybė pasinaudoti jomis priklauso nuo žodžiu pateikiamos informacijos;
• informaciją, ar organizuota turistinė kelionė iš esmės tinka riboto judumo asmenims, ir keliautojo prašymu – tikslią informaciją apie organizuotos turistinės kelionės tinkamumą, atsižvelgiant į keliautojo poreikius;
• kelionių organizatoriaus ir (ar) kelionių pardavimo agento rekvizitus ar kontaktinius duomenis (fizinio asmens vardą, pavardę arba juridinio asmens pavadinimą, taip pat adresą, telefono numerį ir, jei turi, elektroninio pašto adresą);
• bendrą organizuotos turistinės kelionės kainą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, visos papildomos įmokos, rinkliavos ir kitos išlaidos, arba, kai tos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos prieš sudarant sutartį, informaciją apie papildomas išlaidas, kurias keliautojas vis dar gali patirti;
• organizuotos turistinės kelionės apmokėjimo tvarką, įskaitant kainos dalį, kuri turi būti sumokėta iš anksto, likusios sumos mokėjimo grafiką;
• minimalų keliautojų skaičių, kurio reikia, kad organizuota turistinė kelionė įvyktų, ir terminą, nurodytą šio kodekso 6.751 straipsnio 2 dalyje, per kurį keliautojas gali nutraukti sutartį, jei organizuotai turistinei kelionei nesurenkamas minimalus keliautojų skaičius;
• paso ir vizos reikalavimus, įskaitant apytikslę vizos išdavimo proceso trukmę;
• su sveikata susijusius formalumus (informaciją apie valstybių, į kurias vykstama, užkrečiamųjų ligų epidemiologinę būklę, privalomas ir rekomenduojamas profilaktikos priemones, informaciją apie sveikatos draudimo įforminimo tvarką);
• keliautojo teisę nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį šio kodekso 6.750 straipsnyje nustatyta tvarka;
• keliautojo teisę atsisakyti ne prekybos patalpose sudarytos organizuotos turistinės kelionės sutarties per 14 dienų šio kodekso 6.228(10) straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka;
• neprivalomą arba privalomą draudimą išlaidoms, atsirandančioms keliautojui nutraukus organizuotos turistinės kelionės sutartį, arba pagalbos, įskaitant keliautojo grąžinimą į pradinę išvykimo vietą, išlaidoms nelaimingo atsitikimo, ligos ar mirties atveju apmokėti.

Gali, tačiau tokiu atveju keliautojas turi atlyginti kelionių organizatoriaus patirtus tiesioginius nuostolius.

Civilinio kodekso 6.750 straipsnyje yra įtvirtinta keliautojo teisė bet kuriuo metu atsisakyti turizmo paslaugų teikimo sutarties bei iš šios teisės kylančios pareigos kelionių organizatoriaus atžvilgiu. Sutarties atsisakymas įsigalioja nuo jo pareiškimo momento.

Jeigu keliautojas nutraukia organizuotos turistinės kelionės sutartį, kelionių organizatorius gali reikalauti iš keliautojo sumokėti pagrįstą organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo mokestį. Tais atvejais, kai organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo mokestis yra nustatytas organizuotos turistinės kelionės sutartyje, jo dydis priklauso nuo laiko, likusio iki organizuotos turistinės kelionės pradžios, numatomo kelionių organizatoriaus išlaidų sumažėjimo ir pajamų, kurias kelionių organizatorius numato gauti ar gautų pardavęs organizuotą turistinę kelionę kitam asmeniui. Tais atvejais, kai organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo mokestis sutartyje nenumatytas, sutarties nutraukimo mokestis turi atitikti organizuotos turistinės kelionės kainą, iš jos atėmus dėl kelionių organizatoriaus išlaidų sumažėjimo sutaupytą sumą ir pajamas, gautas pardavus organizuotą turistinę kelionę kitam asmeniui.

Keliautojo prašymu kelionių organizatorius turi pateikti organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo mokesčio sumos pagrindimą. Visais atvejais organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo mokesčio dydis negali viršyti organizuotos turistinės kelionės sutartyje nustatytos organizuotos turistinės kelionės kainos.

Norint sumažinti nuostolius, keliautojas gali pasinaudoti teise perleisti savo teisę į organizuotą turistinę kelionę kitam asmeniui, kuris įgis visas keliautojo teises ir pareigas pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį, jeigu iki organizuotos turistinės kelionės pradžios pateikia pagrįstą pranešimą kelionių organizatoriui. Keliautojo pranešimas visais atvejais laikomas pagrįstu, jeigu jis pateiktas ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki organizuotos turistinės kelionės pradžios. Keliautojas ir kitas asmuo už kelionės kainos ir išlaidų, susijusių su teisės į organizuotą turistinę kelionę perleidimu, sumokėjimą atsako solidariai.

Kai dėl objektyvių priežasčių per 10 darbo dienų sustabdymo terminą kelionių organizatorius negali pašalinti aplinkybių dėl kurių jo kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, Tarnyba gali kelionių organizatoriaus motyvuotu prašymu kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų ir ne daugiau kaip vieną kartą.

Norėdamas pratęsti sustabdymo terminą, kelionių organizatorius prašyme nurodo objektyvias priežastis ir, jei reikia, pateikia tai pagrindžiančius dokumentus.

Per 1 darbo dieną nuo asmens pateiktų dokumentų gavimo dienos jam išsiunčiamas patvirtinimas, kad nurodyti dokumentai yra gauti, prireikus – informaciją apie būtinybę patikslinti pateiktą informaciją.

Tarnyba prašymą nagrinėja tik gavusi visus tinkamai įformintus dokumentus ir informaciją, reikalingą pažymėjimo galiojimo sustabdymo pratęsimui. Per 1 darbo dieną išnagrinėjusi asmens prašymą, pateiktus dokumentus ir įvertinusi prašyme išdėstytas objektyvias aplinkybes, Tarnyba gali:

1) priimti sprendimą pratęsti kelionių organizatoriaus pažymėjimo sustabdymą;

2) priimti motyvuotą sprendimą atsisakyti pratęsti kelionių organizatoriaus pažymėjimo sustabdymą, jeigu asmens nurodytos priežastys nėra objektyvios arba nepateikia tinkamų prašyme nurodytų aplinkybių tikrumą pagrindžiančių dokumentų.

Atkreipiame dėmesį, kad priežastys ir aplinkybės, priklausančios nuo kelionių organizatoriaus, negali būti laikomos objektyviomis priežastimis ar nenumatytomis aplinkybėmis.

Daugiau informacijos čia.

Organizuotos turtistinės kelionės sutarties šalys yra keliautojas (vartotojas) ir kelionių organizatorius, t. y. prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tik tarp keliautojo ir kelionių organizatoriaus (Civilinio kodekso 6.747 straipsnio 1 dalis). Pagal Civilinio kodekso 2.132 straipsnio 4 dalį tarpininkai nelaikytini kelionių organizatoriaus atstovais ir negali būti laikytini organizuotos turtistinės kelionės sutarties šalimi. Tarpininko vaidmuo pasireiškia tik tuo, kad tarpininkas atlieka tam tikrus veiksmus, kurie lemia organizuotos turistinės kelionės sudarymą tarp keliautojo ir kelionių organizatoriaus, tačiau tokie veiksmai įpareigojančių teisių ir pareigų tarp tarpininko ir keliautojo nesukuria.

Tai reiškia, jog per tarpininką sudaryta organizuotos turistinės kelionės sutartis laikytina teisiškai įpareigojanti tik sutarties šalis (t. y. keliautoją ir kelionių organizatorių). Nepaistant to, kad organizuotos turistinės kelionės sutartis buvo sudaryta per tarpininką, kelionių organizatorius turi vykdyti sutartyje įtvirtintus teisinius įsipareigojimus, o iš to kylančius ginčus, įskaitant ir dėl atsiskaitymo pagal sudarytas organizuotų turistinių  kelionių sutartis, spręsti tiesiogiai su pasirinktais tarpininkais.

Pagal Turizmo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, veikiantis juridinis asmuo turi pateikti metinės finansinės atskaitomybės dokumentus, t. y. už praėjusius ataskaitinius metus arba būti pateikus Juridinių asmenų registro tvarkytojui VĮ Registrų centras.

Turizmo įstatymas nedraudžia vykdyti kelionių pardavimo agento veiklos fiziniams asmenims. Vykdydamas šią veiklą fizinis asmuo turi turėti individualios veiklos pažymą.

Pagal Civilinio kodekso 2.153 straipsnio nuostatą, prieš pradėdamas veiklą, prekybos agentas privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę už galimą žalą, kurios gali būti atstovaujamajam ar tretiesiems asmenims dėl jo veiksmų. Konkreti suma nenustatyta.

Jeigu įmonė turi kelionių organizatoriaus licenciją, jai papildomai licencijuotis dar ir kelionių pardavimo agentu nebūtina. Tačiau teikdami ketvirtines ir (ar) metines ataskaitas (AT01 arba AT02 formos) privalo nurodyti, kad vykdo kelionių pardavimo agento veiklą ir užpildyti atitinkamą ataskaitos lapą dėl kelionių pardavimo agento veiklos. 

Kelionių agentūros darbuotojai yra samdomi darbuotojai, todėl užtenka, kad įmonė licencijuotųsi kelionių pardavimo agentu. Jei įmonės darbuotojai papildomai dirba individualiai ir yra atskirai sudarę sutartis su kelionių organizatoriais, tokiu atveju jie turi pateikti kelionių agento deklaraciją savo vardu.

Organizuotos turtistinės kelionės sutarties šalys yra keliautojas (vartotojas) ir kelionių organizatorius, t. y. prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tik tarp keliautojo ir kelionių organizatoriaus (Civilinio kodekso 6.747 straipsnio 1 dalis). Pagal Civilinio kodekso 2.132 straipsnio 4 dalį tarpininkai nelaikytini kelionių organizatoriaus atstovais ir negali būti laikytini organizuotos turtistinės kelionės sutarties šalimi. Tarpininko vaidmuo pasireiškia tik tuo, kad tarpininkas atlieka tam tikrus veiksmus, kurie lemia organizuotos turistinės kelionės sudarymą tarp keliautojo ir kelionių organizatoriaus, tačiau tokie veiksmai įpareigojančių teisių ir pareigų tarp tarpininko ir keliautojo nesukuria.

Tai reiškia, jog per tarpininką sudaryta organizuotos turistinės kelionės sutartis laikytina teisiškai įpareigojanti tik sutarties šalis (t. y. keliautoją ir kelionių organizatorių). Nepaistant to, kad organizuotos turistinės kelionės sutartis buvo sudaryta per tarpininką, kelionių organizatorius turi vykdyti sutartyje įtvirtintus teisinius įsipareigojimus, o iš to kylančius ginčus, įskaitant ir dėl atsiskaitymo pagal sudarytas organizuotų turistinių  kelionių sutartis, spręsti tiesiogiai su pasirinktais tarpininkais.

Asmuo, norintis įgyti gido kvalifikaciją, turi turėti aukštąjį išsilavinimą, būti išklausęs ne trumpesnį kaip 250 akademinių valandų specialų gidų rengimo kursą, kuris apima ekskursijų rengimo ir vedimo metodikos, retorikos, profesinės etikos, bendravimo, psichologijos, Lietuvos kultūros, istorijos ir geografijos disciplinas, gidų veiklos teisinį reguliavimą ir būti išlaikęs praktinį ekskursijų vedimo egzaminą.

Norint gauti gido pažymėjimą, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai reikia pateikti:

1. Užpildytą nustatytos formos prašymą (forma WORD formatu ir forma PDF formatu);
2. asmens tapatybės patvirtinimo dokumento kopiją (išskyrus atvejus, kai prašymą ir dokumentus elektroninėmis priemonėmis pateikia elektroninės bankininkystės arba elektroninio parašo sistemos naudotojai, šioje sistemoje atlikę asmens tapatybės nustatymo procedūrą arba tiesiogiai besikreipiantys į Tarnybą);
3. Aukštojo mokslo diplomo kopiją (teikiantiems užsienyje išduotų diplomų kopijas, būtina kartu pateikti Studijų kokybės vertinimo centro https://www.skvc.lt/ sprendimą dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo);
4. Gidų rengimo kurso baigimo pažymėjimo kopiją, išduotą ne anksčiau kaip prieš 2 metus;
5. Dokumentinę nuotrauką (skaitmeniniu formatu arba skenuotą);
6. Sumokėti nustatyto dydžio valstybės rinkliavą. 

Apmokėjimo rekvizitai:

Valstybės rinkliavos įmoka gali būti mokama ir į kitas Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas. Sąrašas pateikiamas čia.   

Atkreipiame dėmesį, kad išklausytas gidų rengimo kursas ir išlaikytas praktinis ekskursijų vedimo egzaminas galioja 2 metus, per kuriuos asmuo turi pateikti prašymą gauti gido pažymėjimą (Turizmo įstatymo 28 straispnio 3 dalis).

Pasirašytas ir skenuotas prašymas išduoti gido pažymėjimą teikiamas elektroniniu paštu – [email protected].

Pranešimas taip pat gali būti teikiamas:

• tiesiogiai – Vilnius, Vilniaus g. 25, 308 kab. iš anksto suderintu laiku;
• paštu – adresu Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Turizmo rinkos priežiūros skyriui, Vilniaus g. 25, 01402 Vilnius
• elektroniniu būdu per Elektroninių valdžios vartų portalą www.epaslaugos.lt.

Gido pažymėjimas pagaminamas per 20 darbo dienų.

Paprastai gido pažymėjimą galima atsiimti Vilniaus g. 25, Vilniuje, 308 kab. iš anksto suderintu laiku. Apie galimybę atsiimti gido pažymėjimą asmenys informuojami el. paštu.

Administracinių nusižengimų kodekso 127 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už neteisėtą vertimąsi profesine veikla. Už šį pažeidimą gali būti paskirta nuo 390 iki 1100 eurų bauda.

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai perspėja, kad grožio salone gali būti teikiamos tik grožio, tačiau jokiu būdu ne asmens sveikatos priežiūros (gydymo) paslaugos. Asmens sveikatos priežiūros (gydymo) paslaugas gali teikti tik licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai turintys asmens sveikatos priežiūros specialistai (pagal atitinkamą profesinę kvalifikaciją) asmens sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licenciją verstis asmens sveikatos priežiūros veikla. Grožio paslaugoms yra reikalingas leidimas-higienos pasas.

Vis dėlto praktikoje pasitaiko tam tikrų situacijų, kuomet procedūros, atliekamos grožio salone, gali būti vertinamos ne tik kaip grožio paslaugos, bet ir kaip asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Ši situacija gali susiklostyti tuo atveju, jei šios paslaugos atitinka Civiliniame kodekse įtvirtintą asmens sveikatos priežiūros paslaugos apibrėžimą. Šiame apibrėžime yra nurodyta, kad „asmens sveikatos priežiūros paslaugos“ yra veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę.

Taigi, tuo atveju, jei paslauga yra pristatoma kaip gydanti tam tikras ligas arba grožio procedūros atlikimo metu yra naudojami vaistai, gydymo įranga, ar naudojama bet kuri kita medicininė procedūra, kai sveikatos priežiūros specialistas, siekdamas diagnozuoti, gydyti ar koreguoti organų ir jų sistemų funkciją, medicinos prietaisais veikia paciento audinius ir (ar) organus, pažeisdamas audinių ir (ar) organų vientisumą arba jo nepažeisdamas (invazinė ir (ar) intervencinė procedūra), tokia paslauga turėtų būti vertinama kaip asmens sveikatos priežiūros (gydymo) paslauga ir neturėtų būti teikiama grožio salone.

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainės www.vaspvt.gov.lt nuorodoje „Licencijos“ yra paskelbta aktuali informacija apie įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų turimų licencijų galiojimą, sustabdymą ar panaikinimą, kur galima patikrinti ir rasti tikslią informaciją apie tai, ar konkretus fizinis ar juridinis asmuo turi teisę teikti tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio (sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklama) 1 dalis numato, jog  sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, remtis sveikatos priežiūros įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis.

Atsižvelgdama į šiuos reikalavimus bei į tai, jog sulaukiama vis daugiau vartotojų ir juridinių asmenų paklausimų dėl sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamai keliamų reikalavimų, į tai, jog sveikatos įstaigos vis dažniau renkasi nuomonės formuotojų pagalbą savo reklaminėje komunikacijoje bei siekdama užtikrinti vartotojų interesų apsaugą ir išvengti galimo jų klaidinimo, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba parengė dažniausiai užduodamų klausimų (DUK) rinkinį.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnis nustato reikalavimus sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių (prietaisų) reklamai.

Straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog  sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių (prietaisų) reklamoje draudžiama:

• naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį,
• remtis sveikatos priežiūros įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnis jokių išimčių jo nuostatų taikymui nenumato, todėl tais atvejais, kai portaluose, socialinėje erdvėje, žurnaluose, dienraščiuose ar kitose reklamos sklaidos priemonėse apie sveikatos priežiūros paslaugas ir/ar medicinos priemones (prietaisus) yra skleidžiama informacija, atitinkanti reklamos sąvoką, joje negali būti naudojami pacientų vardai, pavardės, įvaizdžiai, taip pat negali būti remiamasi sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis.

Informacijai, kuri, remiantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatomis, nebūtų laikoma reklama (pvz., paciento viešai reiškiama nuomonė, dėkingumas ar pretenzijos, kai tokia informacija neatitinka Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme įtvirtintos reklamos sąvokos), Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos nebūtų taikomos.

Paciento sutikimas viešai naudoti jo atvaizdą, viešai skelbti vardą, pavardę neatleidžia nuo pareigos laikytis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nustatytų draudimų, kai skleidžiama informacija yra reklama, o sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklama, kurioje rodomas paciento atvaizdas, iš kurio galima identifikuoti konkretų asmenį, t. y. reklamos gavėjui sudaromos sąlygos nustatyti paciento tapatybę, neatitinka Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimo elementų: nenaudoti paciento vardo, pavardės ir paciento įvaizdžio (sąvoka „paciento įvaizdis“ vertintina kaip apimanti ir paciento fizinius duomenis (išvaizdą ar užfiksuotą atvaizdą), elgseną ir veiklą). Kai portaluose, leidiniuose ar socialiniuose tinkluose priežiūros paslaugas ir/ar medicinos priemones (prietaisus) yra skleidžiama informacija, atitinkanti reklamos sąvoką, ji privalo atitikti aukščiau minėtą reikalavimą.

Pacientas yra asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis ar medicinos prietaisais ir aparatais, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis (remiantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi).

Sveikatos priežiūros įstaiga reklamoje (įskaitant socialinius tinklus) negali naudoti pacientų vardų, pavardžių, naudoti paciento įvaizdžio.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vertinimu, reklamoje negali būti minimas ar vaizduojamas (įskaitant asmens nuotrauką) asmuo, pasinaudojęs konkrečios sveikatos priežiūros įstaigos paslaugomis.

Dėl inicialų – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vertinimu, tuo atveju, jei iš inicialų negalės būti identifikuojamas konkretus pacientas, jų naudojimas galimai nepažeistų Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio.

Tuo atveju, jei iš vaizduojamos „prieš ir po“ nuotraukos paciento identifikavimas nebūtų galimas ir yra matoma tik tiek, kiek būtina prieš ir po rezultatui parodyti (pvz., mažas odos lopinėlis, o ne visas veidas), toks atvaizdo naudojimas galimai nebūtų vertinamas kaip Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio pažeidimas.

Tuo atveju, jei matoma tik labai maža kūno dalis, nesukurianti paciento įvaizdžio ir iš vaizduojamos nuotraukos paciento identifikavimas nebūtų galimas, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vertinimu, tai nebūtų laikoma Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio pažeidimu.

Medžiaga (reklama), kurioje aktorius (modelis) vaizduotų pacientą ir/ar vaizduojamą situaciją, kurioje aktoriui (vaizduojamam pacientui) atliekama medicininė paslauga, įskaitant vaizdus, įsigytus nuotraukų bankuose ar pan., būtų vertinama reklama, turinti Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje  įtvirtintų draudimų požymių.

Atsižvelgiant į draudimą reklamoje naudoti paciento įvaizdį, sveikatos priežiūros įstaigos reklamoje neturėtų būti vaizduojami aktoriai, vaidinantys pacientą.

Tuo atveju, jeigu pacientas (taip pat nuomonės formuotojas), su klinika nebendradarbiaudamas, savo lėšomis įsigytų įstaigos siūlomas paslaugas ir savo socialinėje erdvėje ar kituose interneto tinklalapiuose, leidžiančiuose pacientams dalintis atsiliepimais, pasidalintų savo nuomone (tiek teigiama, tiek neigiama) dėl suteiktų paslaugų, tokiu atveju Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo nebūtų įžvelgta.

Tačiau, tuo atveju, jei paciento atsiliepimu norėtų pasidalinti įstaiga, atsižvelgiant į tai, kad toks įstaigos pasidalinimas, tikėtina, būtų vertinamas kaip reklama, ji turėtų laikytis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pacientų vardus, pavardes paslėpti.

Paminėtus pavyzdžius Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba vertintų kaip pažeidžiančius Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatas tuo atveju, jeigu nuomonės formuotojui būtų suteiktas atlygis už reklamos skleidimą, taip pat, jei paslaugos būtų teikiamos nemokamai, suteikiant nuolaidą bendrovės paslaugoms ir pan. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos būtų taikomos informacijai, kuri laikytina reklama.

Jei nuomonės formuotojas (pacientas) paskelbtų informaciją ir joje savo asmens duomenis apie kliniką ir joje teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, rekomenduotų jomis naudotis (jei tai būtų suderinta su sveikatos priežiūros įstaiga, daroma reklamos tikslu), tai būtų vertinama kaip reklama ir kaip galimas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Informacijai, kuri nėra laikytina reklama, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra taikomos: pacientams, įskaitant nuomonės formuotojus, nėra draudžiama dalintis savo asmenine nuomone (įspūdžiais, atsiliepimais) apie jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, todėl tuo atveju, jeigu nuomonės formuotojas, su klinika nebendradarbiaudamas, savo lėšomis įsigytų sveikatos priežiūros įstaigos siūlomas paslaugas ir savo socialinėje erdvėje pasidalintų savo nuomone (tiek teigiama, tiek neigiama) dėl suteiktų paslaugų, tokiu atveju Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo neįžvelgtų.

Atitinkamai, sveikatos priežiūros įstaiga, kuri nori pasidalinti nuomonės formuotojo paviešinta informacija, jeigu nuomonės formuotojas pasinaudojo klinikos paslauga (yra pacientas), tokią informaciją turėtų vertinti kaip bet kurio kito paciento atsiliepimą (nuomonę) ir, norėdama ją naudoti reklamos tikslu (pavyzdžiui, pasidalinti paciento atsiliepimu viešai), nuasmeninti.

Kai asmens sveikatos priežiūros paslaugas reklamuojantis nuomonės formuotojas sveikatos priežiūros paslaugos negavo (nėra pacientas) ir tiesiog naudodamasis savo įvaizdžiu pateikia informaciją, ši reklama nepažeistų Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme numatyto draudimo naudoti paciento įvaizdį. Būtina atkreipti dėmesį, kad reklamai taikomi ir kiti reikalavimai, pavyzdžiui, klaidinančios reklamos draudimas (5 straipsnis), paslėptos reklamos (tiek socialiniuose tinkluose, tiek naujienų portaluose) draudimas – reklaminį turinį žymėti žodžiu „Reklama“ (8 straipsnis), todėl tokiu atveju nuomonės formuotojas turėtų aiškiai atskleisti, jog skleidžia reklamą, o reklamoje nevaizduoti paciento, nesidalinti patirtimi klinikoje, kurios nebuvo. Pavyzdžiui, nuomonės formuotojas, nesantis klinikos pacientu, savo paskyroje galėtų pateikti sekėjams turą po kliniką, pateikti informaciją, kokias paslaugas galima gauti ar pan.

Paminėtus pavyzdžius Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba vertintų kaip pažeidžiančius Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatas tuo atveju, jeigu nuomonės formuotojui būtų suteiktas atlygis už reklamos skleidimą, taip pat, jei paslaugos būtų teikiamos nemokamai, suteikiant nuolaidą bendrovės paslaugoms ir pan. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos būtų taikomos informacijai, kuri laikytina reklama.

Jei nuomonės formuotojas (pacientas) paskelbtų informaciją ir joje savo asmens duomenis apie kliniką ir joje teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, rekomenduotų jomis naudotis (jei tai būtų suderinta su sveikatos priežiūros įstaiga, daroma reklamos tikslu), tai būtų vertinama kaip reklama ir kaip galimas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Informacijai, kuri nėra laikytina reklama, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra taikomos: pacientams, įskaitant nuomonės formuotojus, nėra draudžiama dalintis savo asmenine nuomone (įspūdžiais, atsiliepimais) apie jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, todėl tuo atveju, jeigu nuomonės formuotojas, su klinika nebendradarbiaudamas, savo lėšomis įsigytų sveikatos priežiūros įstaigos siūlomas paslaugas ir savo socialinėje erdvėje pasidalintų savo nuomone (tiek teigiama, tiek neigiama) dėl suteiktų paslaugų, tokiu atveju Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo neįžvelgtų.

Atitinkamai, sveikatos priežiūros įstaiga, kuri nori pasidalinti nuomonės formuotojo paviešinta informacija, jeigu nuomonės formuotojas pasinaudojo klinikos paslauga (yra pacientas), tokią informaciją turėtų vertinti kaip bet kurio kito paciento atsiliepimą (nuomonę) ir, norėdama ją naudoti reklamos tikslu (pavyzdžiui, pasidalinti paciento atsiliepimu viešai), nuasmeninti.

Kai asmens sveikatos priežiūros paslaugas reklamuojantis nuomonės formuotojas sveikatos priežiūros paslaugos negavo (nėra pacientas) ir tiesiog naudodamasis savo įvaizdžiu pateikia informaciją, ši reklama nepažeistų Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme numatyto draudimo naudoti paciento įvaizdį. Būtina atkreipti dėmesį, kad reklamai taikomi ir kiti reikalavimai, pavyzdžiui, klaidinančios reklamos draudimas (5 straipsnis), paslėptos reklamos (tiek socialiniuose tinkluose, tiek naujienų portaluose) draudimas – reklaminį turinį žymėti žodžiu „Reklama“ (8 straipsnis), todėl tokiu atveju nuomonės formuotojas turėtų aiškiai atskleisti, jog skleidžia reklamą, o reklamoje nevaizduoti paciento, nesidalinti patirtimi klinikoje, kurios nebuvo. Pavyzdžiui, nuomonės formuotojas, nesantis klinikos pacientu, savo paskyroje galėtų pateikti sekėjams turą po kliniką, pateikti informaciją, kokias paslaugas galima gauti ar pan.

Tais atvejais, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugas reklamuojantis nuomonės formuotojas sveikatos priežiūros paslaugos negavo (nėra pacientas) ir tiesiog naudodamasis savo įvaizdžiu pateikia informaciją (kaip, pavyzdžiui, nurodytame pavyzdyje, siūlo laimėti dovanų kuponą atlikti tyrimus), ši reklama nepažeistų Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme numatyto draudimo naudoti paciento įvaizdį (skleidžiant tokio pobūdžio reklamą reikia atsižvelgi į kitus reklamai keliamus reikalavimus, kurie buvo nurodyti aukščiau).

Paminėtus pavyzdžius Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba vertintų kaip pažeidžiančius Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatas tuo atveju, jeigu nuomonės formuotojui būtų suteiktas atlygis už reklamos skleidimą, taip pat, jei paslaugos būtų teikiamos nemokamai, suteikiant nuolaidą bendrovės paslaugoms ir pan. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos būtų taikomos informacijai, kuri laikytina reklama.

Jei nuomonės formuotojas (pacientas) paskelbtų informaciją ir joje savo asmens duomenis apie kliniką ir joje teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, rekomenduotų jomis naudotis (jei tai būtų suderinta su sveikatos priežiūros įstaiga, daroma reklamos tikslu), tai būtų vertinama kaip reklama ir kaip galimas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Informacijai, kuri nėra laikytina reklama, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra taikomos: pacientams, įskaitant nuomonės formuotojus, nėra draudžiama dalintis savo asmenine nuomone (įspūdžiais, atsiliepimais) apie jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, todėl tuo atveju, jeigu nuomonės formuotojas, su klinika nebendradarbiaudamas, savo lėšomis įsigytų sveikatos priežiūros įstaigos siūlomas paslaugas ir savo socialinėje erdvėje pasidalintų savo nuomone (tiek teigiama, tiek neigiama) dėl suteiktų paslaugų, tokiu atveju Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo neįžvelgtų.

Atitinkamai, sveikatos priežiūros įstaiga, kuri nori pasidalinti nuomonės formuotojo paviešinta informacija, jeigu nuomonės formuotojas pasinaudojo klinikos paslauga (yra pacientas), tokią informaciją turėtų vertinti kaip bet kurio kito paciento atsiliepimą (nuomonę) ir, norėdama ją naudoti reklamos tikslu (pavyzdžiui, pasidalinti paciento atsiliepimu viešai), nuasmeninti.

Kai asmens sveikatos priežiūros paslaugas reklamuojantis nuomonės formuotojas sveikatos priežiūros paslaugos negavo (nėra pacientas) ir tiesiog naudodamasis savo įvaizdžiu pateikia informaciją, ši reklama nepažeistų Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme numatyto draudimo naudoti paciento įvaizdį. Būtina atkreipti dėmesį, kad reklamai taikomi ir kiti reikalavimai, pavyzdžiui, klaidinančios reklamos draudimas (5 straipsnis), paslėptos reklamos (tiek socialiniuose tinkluose, tiek naujienų portaluose) draudimas – reklaminį turinį žymėti žodžiu „Reklama“ (8 straipsnis), todėl tokiu atveju nuomonės formuotojas turėtų aiškiai atskleisti, jog skleidžia reklamą, o reklamoje nevaizduoti paciento, nesidalinti patirtimi klinikoje, kurios nebuvo. Pavyzdžiui, nuomonės formuotojas, nesantis klinikos pacientu, savo paskyroje galėtų pateikti sekėjams turą po kliniką, pateikti informaciją, kokias paslaugas galima gauti ar pan.

Paminėtus pavyzdžius Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba vertintų kaip pažeidžiančius Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatas tuo atveju, jeigu nuomonės formuotojui būtų suteiktas atlygis už reklamos skleidimą, taip pat, jei paslaugos būtų teikiamos nemokamai, suteikiant nuolaidą bendrovės paslaugoms ir pan. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos būtų taikomos informacijai, kuri laikytina reklama.

Jei nuomonės formuotojas (pacientas) paskelbtų informaciją ir joje savo asmens duomenis apie kliniką ir joje teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, rekomenduotų jomis naudotis (jei tai būtų suderinta su sveikatos priežiūros įstaiga, daroma reklamos tikslu), tai būtų vertinama kaip reklama ir kaip galimas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Informacijai, kuri nėra laikytina reklama, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra taikomos: pacientams, įskaitant nuomonės formuotojus, nėra draudžiama dalintis savo asmenine nuomone (įspūdžiais, atsiliepimais) apie jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, todėl tuo atveju, jeigu nuomonės formuotojas, su klinika nebendradarbiaudamas, savo lėšomis įsigytų sveikatos priežiūros įstaigos siūlomas paslaugas ir savo socialinėje erdvėje pasidalintų savo nuomone (tiek teigiama, tiek neigiama) dėl suteiktų paslaugų, tokiu atveju Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo neįžvelgtų.

Atitinkamai, sveikatos priežiūros įstaiga, kuri nori pasidalinti nuomonės formuotojo paviešinta informacija, jeigu nuomonės formuotojas pasinaudojo klinikos paslauga (yra pacientas), tokią informaciją turėtų vertinti kaip bet kurio kito paciento atsiliepimą (nuomonę) ir, norėdama ją naudoti reklamos tikslu (pavyzdžiui, pasidalinti paciento atsiliepimu viešai), nuasmeninti.

Kai asmens sveikatos priežiūros paslaugas reklamuojantis nuomonės formuotojas sveikatos priežiūros paslaugos negavo (nėra pacientas) ir tiesiog naudodamasis savo įvaizdžiu pateikia informaciją, ši reklama nepažeistų Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme numatyto draudimo naudoti paciento įvaizdį. Būtina atkreipti dėmesį, kad reklamai taikomi ir kiti reikalavimai, pavyzdžiui, klaidinančios reklamos draudimas (5 straipsnis), paslėptos reklamos (tiek socialiniuose tinkluose, tiek naujienų portaluose) draudimas – reklaminį turinį žymėti žodžiu „Reklama“ (8 straipsnis), todėl tokiu atveju nuomonės formuotojas turėtų aiškiai atskleisti, jog skleidžia reklamą, o reklamoje nevaizduoti paciento, nesidalinti patirtimi klinikoje, kurios nebuvo. Pavyzdžiui, nuomonės formuotojas, nesantis klinikos pacientu, savo paskyroje galėtų pateikti sekėjams turą po kliniką, pateikti informaciją, kokias paslaugas galima gauti ar pan.

Lingvistiškai vertinant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatą, manytina, kad įstatymas nenustato reikalavimo nustatyti visų elementų, t. y. paciento vardo, pavardės, įvaizdžio, visumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjama nuostata gali būti pažeista sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos prietaisų ir aparatų reklamoje nurodant bet kurį iš šių elementų.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, jog sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių (prietaisų) reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, remtis sveikatos priežiūros įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis.

Atsižvelgiant į tai, sveikatos priežiūros įstaiga, skleisdama reklamą (pvz., pristatant savo teikiamą sveikatos priežiūros paslaugą), neturėtų remtis konkretaus gydytojo, kuris viešai straipsniuose, leidiniuose ar socialinėje erdvėje pristato naują tyrimo ar gydymo metodą, paslaugą, pranešimu pristatant savo teikiamą sveikatos priežiūros paslaugą.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nedraudžia reklamoje remtis įvairia kita informacija, pvz., atliktų tyrimų išvadomis, moksliniais straipsniais, apklausų rezultatais ir pan.

Pažymėtina, kad reklama dėl galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo kiekvienu konkrečiu atveju vertinama individualiai, atsižvelgiant į visas situacijos aplinkybes ir į vidutinio vartotojo suvokimą, kuris reklamą vertina kaip visumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-11-17 nutartyje (adm. b. Nr. A1-931/2005) konstatavo, kad „vidutinio (paprasto) vartotojo ekonominis elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę (jos pakuotė, prekės ženklas, bendro pobūdžio informacija apie prekės savybes, prekės kaina), neanalizuojant kiekvienos detalės. Šis principas taikytinas ir prekės reklamai“.

Tais atvejais, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugas reklamuojantis nuomonės formuotojas sveikatos priežiūros paslaugos negavo (nėra pacientas) ir tiesiog naudodamasis savo įvaizdžiu pateikia informaciją (kaip, pavyzdžiui, nurodytame pavyzdyje, siūlo laimėti dovanų kuponą atlikti tyrimus), ši reklama nepažeistų Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme numatyto draudimo naudoti paciento įvaizdį (skleidžiant tokio pobūdžio reklamą reikia atsižvelgi į kitus reklamai keliamus reikalavimus, kurie buvo nurodyti aukščiau).

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnis išimčių jo nuostatų taikymui nenumato, todėl tais atvejais, kai yra skleidžiama informacija, atitinkanti reklamos sąvoką, joje negali būti teikiamos sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nedraudžia sveikatos priežiūros specialistams, kai tai nėra reklama, dalintis patirtimi, informacija, patarimais.

Tais atvejais, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugas reklamuojantis nuomonės formuotojas sveikatos priežiūros paslaugos negavo (nėra pacientas) ir tiesiog naudodamasis savo įvaizdžiu pateikia informaciją (kaip, pavyzdžiui, nurodytame pavyzdyje, siūlo laimėti dovanų kuponą atlikti tyrimus), ši reklama nepažeistų Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme numatyto draudimo naudoti paciento įvaizdį (skleidžiant tokio pobūdžio reklamą reikia atsižvelgi į kitus reklamai keliamus reikalavimus, kurie buvo nurodyti aukščiau).

Gydytojo darbovietės pavadinimo nurodymas socialinio tinklo įraše, kuriame pateikiama gydytojo išreikšta pozicija apie tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas ir/ar, kuriame pateikiama nuoroda į konkrečios sveikatos priežiūros įstaigos interneto svetainę, ar, pavyzdžiui, gydytojo socialinio tinklo įrašas, kuriame pateikiama gydytojo išreikšta pozicija apie tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas ir/ar, kuriame pateikiama nuoroda į konkrečios sveikatos priežiūros įstaigos interneto svetainę, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vertinimu, galėtų paskatinti vartotojus atlikti sveikatos priežiūros paslaugą konkrečioje sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y. toks įrašas galėtų būti vertinamas kaip sveikatos priežiūros paslaugų reklama.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pažymi, jog:

• Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nedraudžia sveikatos priežiūros specialistams, kai tai nėra reklama, dalintis patirtimi, informacija, patarimais.
• Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnis jokių išimčių jo nuostatų taikymui nenumato, todėl sveikatos priežiūros įstaiga, skleisdama reklamą (pvz., pristatant savo teikiamą sveikatos priežiūros paslaugą), neturėtų remtis konkretaus gydytojo, kuris viešai straipsniuose, leidiniuose ar socialinėje erdvėje pristato naują tyrimo ar gydymo metodą, paslaugą, pranešimu pristatant savo teikiamą sveikatos priežiūros paslaugą.
• Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nedraudžia reklamoje remtis įvairia kita informacija, pvz., atliktų tyrimų išvadomis, moksliniais straipsniais, apklausų rezultatais ir pan.
• Tais atvejais, kai yra skleidžiama informacija, atitinkanti reklamos sąvoką, pavyzdžiui, pristatomos įstaigoje teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, joje negali būti remiamasi sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijomis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kai sprendžiama, ar skleidžiama reklama yra klaidinanti, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais.

Jeigu nuomonės formuotojas skleidžia ne sveikatos priežiūros paslaugos ir ne medicinos priemonės (prietaiso) reklamą, tokiai reklamai nebūtų taikomi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje keliami reikalavimai.

Jeigu nuomonės formuotojas skleidžia ne sveikatos priežiūros paslaugos ir ne medicinos priemonės (prietaiso) reklamą, tokiai reklamai nebūtų taikomi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje keliami reikalavimai.

Reklamos vartotoju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, laikomas asmuo, kuriam skiriama arba kurį gali pasiekti reklama. Taigi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnyje, apibrėžiančiame pagrindines šio įstatymo sąvokas, yra nustatyta konkreti „reklamos vartotojo“ sąvoka ir joje nėra apibrėžta, kad reklamos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo. Taigi, remiantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, reklamos vartotoju laikomas tiek fizinis, tiek juridinis asmuo (tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas), todėl verslo subjektai, susidūrę su galimai klaidinančia reklama, turi teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą.

Jeigu nuomonės formuotojas skleidžia ne sveikatos priežiūros paslaugos ir ne medicinos priemonės (prietaiso) reklamą, tokiai reklamai nebūtų taikomi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje keliami reikalavimai.

Reklama turi būti skleidžiama lietuvių kalba, turi būti etiška ir nedaryti neigiamos įtakos jautrioms vartotojų grupėms (pvz., vaikams), aiškiai matoma, įskaitoma ir suprantama vartotojui. Reklama turi būti neklaidinanti, nežeminanti konkurentų, o reklamuojama prekė ar paslauga turi iš tiesų pasižymėti visomis reklamoje įvardintomis savybėmis. Reklamoje pateikiama informacija vidutinio reklamos vartotojo neklaidins, jeigu ji atitiks išsamumo, teisingumo ir tinkamo pateikimo kriterijus. Kilus abejonėms dėl reklamos teisingumo, reklamos davėjui tenka pareiga pagrįsti reklamos teisingumą.

Jeigu nuomonės formuotojas skleidžia ne sveikatos priežiūros paslaugos ir ne medicinos priemonės (prietaiso) reklamą, tokiai reklamai nebūtų taikomi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje keliami reikalavimai.

Tikėtina, jog skleidžiama reklama yra išsami, jei 1) reklamoje yra aiškiai nurodomi visi prekės įsigijimo mokesčiai ir joje nėra abstrakčių nuorodų (pvz., „yra papildomų sąlygų“, „daugiau informacijos ieškokite...“ ar pan.); 2) reklamoje aiškiai nurodoma, kurioms prekėms yra taikoma akcija ar nuolaida; 3) reklamoje aiškiai nurodoma, kuriose tam tikro tinklo parduotuvėse vyksta akcija ir pan.

Tikėtina, jog reklama atitinka teisingumo kriterijų, jei 1) aukščiausiojo laipsnio būdvardžius („pigiausias“, „greičiausias“ ir pan.) apie objektyvias prekės savybes vartojate tik tada, kai tokį išskirtinumą galite pagrįsti; 2) reklamuojamos prekės sąlygos (pvz., mėnesinio mokesčio dydis sutarties laikotarpiu) galioja visą reklamoje nurodytą laikotarpį; 3) nurodyta pasiūlymo kaina yra teisinga, o nurodyta palyginamoji (referencinė) kaina yra pagrįsta ir atitinka realias rinkos kainas; 4) galite pagrįsti visas nurodomas prekės savybes (pvz., kad viešbutis turi keturias žvaigždutes); 5) vartotojams galite pateikti protingą reklamuojamos prekės kiekį ir pan.

Tikėtina, jog reklamoje esanti informacija yra pateikta tinkamai, jei dėl reklamos pateikimo būdo ar formos vartotojui nekyla nepagrįstų lūkesčių (pvz., vartotojai gali suprasti, kad dantų pasta, kurią reklamoje pristato žmogus baltu chalatu odontologijos kabinete, yra rekomenduojama medicinos darbuotojų, nors tokios rekomendacijos iš tiesų nėra, ir reklamoje tai nenurodoma).

Tam tikri reklaminiai teiginiai yra draudžiami visais atvejais. Su šiuo „Juoduoju sąrašu“ galima susipažinti Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnyje. Pavyzdžiui, reklamoje negalima nurodyti, kad 1) Jūs ar Jūsų įmonė turi galiojančią licenciją parduoti reklamoje nurodytą prekę, nors taip nėra; 2) prekė gali gydyti ligas, funkcinius ar vystymosi sutrikimus, nors neturite tokių įrodymų; 3) prekė yra „nemokama“, jeigu vartotojas vis tik turi mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su prekės įsigijimu, paėmimu ar pristatymu.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos nedraudžia skleidžiamoje reklamoje naudoti sveikatos priežiūros specialisto atvaizdo ar sveikatos priežiūros įstaigos prekinio ženklo, o taip pat informuoti apie klinikos ir (ar) sveikatos priežiūros specialisto teikiamas paslaugas, tačiau, skleidžiant tokio pobūdžio reklamą, vertėtų vengti asociacijų su galimai teikiamomis sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijomis.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnis jokių išimčių jo nuostatų taikymui nenumato, todėl tais atvejais, kai yra skleidžiama informacija, atitinkanti reklamos sąvoką, pavyzdžiui, pristatomos įstaigoje teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, joje negali būti remiamasi sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijomis.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nedraudžia sveikatos priežiūros specialistams, kai tai nėra sveikatos priežiūros paslaugų ar medicinos priemonių reklama, dalintis patirtimi, informacija, patarimais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsniu, lyginamoji reklama (reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos) leidžiama, kai laikomasi šiame straipsnyje nurodytų reikalavimų.

Tikėtina, jog skleidžiama lyginamoji reklama nepažeis teisės aktų, jei 1) reklama nėra klaidinanti; 2) reklamoje yra lyginamos prekės, tenkinančios tuos pačius poreikius ar skirtos tiems patiems tikslams; 3) reklamoje yra objektyviai lyginamos reikšmingos ir patikrinamos prekėms būdingos savybės (įskaitant ir kainą); 4) reklama nesukelia painiavos (t. y. reklamoje aiškiai yra nurodytas prekės gamintojas, reklamoje naudojamos spalvos ir grafikos elementai neklaidina savo panašumu į konkurentų logotipus ir pan.); 5) reklama nediskredituoja ir nemenkina konkurento ar jo produkto.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos nedraudžia skleidžiamoje reklamoje naudoti sveikatos priežiūros specialisto atvaizdo ar sveikatos priežiūros įstaigos prekinio ženklo, o taip pat informuoti apie klinikos ir (ar) sveikatos priežiūros specialisto teikiamas paslaugas, tačiau, skleidžiant tokio pobūdžio reklamą, vertėtų vengti asociacijų su galimai teikiamomis sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijomis.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnis jokių išimčių jo nuostatų taikymui nenumato, todėl tais atvejais, kai yra skleidžiama informacija, atitinkanti reklamos sąvoką, pavyzdžiui, pristatomos įstaigoje teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, joje negali būti remiamasi sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijomis.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nedraudžia sveikatos priežiūros specialistams, kai tai nėra sveikatos priežiūros paslaugų ar medicinos priemonių reklama, dalintis patirtimi, informacija, patarimais.

2019-09-01 įsigaliojo naujos Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo bei Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo redakcijos, nustatančios didesnes baudas tiek už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo, tiek už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimus: už minėtų įstatymų pažeidimus komercinės veiklos subjektams gali būti skiriamas įspėjimas arba bauda iki 100 000 EUR, bet ne daugiau nei iki 3 procentų jų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tuo atveju, jei įstatymo pažeidimas padaromas pakartotinai per vienerius metus – gali būti skiriama bauda iki 6 procentų jų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne didesnė kaip 200 000 EUR.

Skiriant sankciją už minėtų įstatymų pažeidimus, visais atvejais atsižvelgiama į individualias vertinamos situacijos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, taip pat lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Skiriamos sankcijos dydis už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimą apskaičiuojamas vadovaujantis 2019-09-25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 983 patvirtintu Įspėjimų ir baudų už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimus skyrimo tvarkos aprašu. Skiriamos sankcijos dydis už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimą apskaičiuojamas 2019-09-18 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 970 patvirtintu Įspėjimų ir baudų už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimus skyrimo tvarkos aprašu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi, pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu 1) pranešime (skunde) nurodyto pažeidimo nagrinėjimas nepriskirtas priežiūros institucijos kompetencijai; 2) pranešime (skunde) nurodyti faktai jau buvo nagrinėti; 3) nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos praėjo daugiau kaip vieni metai; 4) pranešimas (skundas) neatitinka jam keliamų reikalavimų ir pareiškėjas pranešimo (skundo) trūkumų nepašalina; 5) nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad šis įstatymas buvo pažeistas; 6) vartotojo pranešime (skunde) nurodyti faktai yra mažareikšmiai. Pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą taip pat gali būti atsisakoma tuo atveju, jeigu reklamos savitvarkos institucija pateikia priežiūros institucijai dokumentą, patvirtinantį, kad pranešime (skunde) nurodyti faktai jau buvo nagrinėti, dėl jų reklamos savitvarkos institucija yra priėmusi sprendimą ir šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą padaręs reklaminės veiklos subjektas nutraukė pažeidimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu: 1) prašyme (skunde) nurodyti faktai yra mažareikšmiai; 2) prašymas (skundas) neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir šie trūkumai nepašalinami; 3) prašyme (skunde) nurodyto pažeidimo nagrinėjimas nepriskirtas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijai; 4) prašyme (skunde) nurodyti faktiniai duomenys jau buvo patikrinti; 5) nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą, arba Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prašymą (skundą), atsižvelgdama į jo esmę, nagrinėja kitų įstatymų nustatyta tvarka; 6) nuo dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie prašyme (skunde) nurodytą šio įstatymo pažeidimą, iki prašymo (skundo) padavimo yra praėję daugiau kaip šeši mėnesiai, bet visais atvejais – daugiau kaip treji metai nuo pažeidimo padarymo dienos.

2019-12-30 Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1-314 buvo patvirtinti Mažareikšmių Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų kriterijai, o 2019-12-30 Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1-313 – Mažareikšmių Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimų kriterijai.

Taigi, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vertindama, ar Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo arba Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pagrindu Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybai pateiktame prašyme (skunde) nurodyti faktai yra mažareikšmiai, atsižvelgia į Mažareikšmių pažeidimų kriterijus. Nors nė vienas iš Mažareikšmių pažeidimų kriterijų neturi iš anksto nustatytos lemiamos įtakos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimui dėl prašyme (skunde) nurodytų faktų pripažinimo mažareikšmiais, mažareikšmio pažeidimo kriterijumi, pvz., gali būti laikoma tai, jog galimas pažeidimas įvyko dėl techninės klaidos arba tai, jog galimas pažeidimas yra susijęs su pavienio asmens (pareiškėjo) ar nedidelės grupės vartotojų interesais ar individualiu vartotojo bei komercinės veiklos subjekto ginču.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, siekdama pateikti rekomendacijas reklamos socialinėje erdvėje skleidėjams, 2019-12-10 Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1-295 patvirtino Reklamos žymėjimo socialinėje erdvėje gaires. Gairėse nurodyta, kad lietuviškai arba Lietuvos auditorijai skleidžiama reklama žymima: #Reklama arba #Remiama/Sponsored.

Gairėse pažymėta, jog, skleidžiant reklamą socialiniame tinkle „Instagram“: 1) Reklaminio teksto pradžioje uždėtas žymuo „Reklama“ būtų laikomas gera praktika; 2) Žymuo „Reklama“ turi būti aiškiai perskaitomas, todėl nepatartina jo apjungti su bendrovių prekės ženklų pavadinimais ar kita informacija (pvz., #saugusvairavimasreklama); 3) Padėka bendrovei nėra pakankamas atskleidimas, kad produkcija ar paslauga nuomonės formuotojui buvo suteikta nemokamai; 4) Tikslesnės frazės, tokios kaip „dėkoju XYZ už nemokamą produktą“; „ačiū XYZ už padovanotą ABC“ yra pakankamos šios informacijos atskleidimui, jei tai buvo viskas, ką už minėtą paslaugą nuomonės formuotojui  suteikė  verslininkas.  Jeigu  šis  žymuo yra   per   ilgas, reklamą galima žymėti aukščiau nurodytais žymenimis #Reklama ir #Remiama/Sponsored; 5) Nuomonės formuotojas neprivalo nurodyti visko, ką jam yra suteikęs komercinės  veiklos  subjektas  už  apžvalgos  parengimą.  Užtenka nurodyti „Reklama“, „Apmokėta“; 6) Interneto tinklalapių nuorodų naudojimas nėra pakankama priemonė atskleisti, kad platinama informacija yra reklama; 7) Prekės ženklo ar bendrovės pažymėjimas vien tik žymeniu „@“ (pvz., @prekėsženklas), „bendradarbiaujat su“, „konkursas“, „partnerystė“ nelaikytinas tinkamu; 8) Jei  už  reklamą  atlyginama  ne  tik  produktais,  bet  ir  sumokama, reklama turi būti žymima iš karto aiškiai matomu žodžiu „Reklama“ arba #Reklama; 9) Žymuo „Reklama“ neturėtų būti tarp kitų žymenų; 10) Po „Instagram“ įrašu žymuo „Reklama“ (#Reklama) turėtų būti teksto pradžioje  arba  iškart  po  įrašu,  nedarant  tarpų  tarp  teksto  ir grotažymių.

Gairėse taip pat pateikta detali informacija, kokie reklaminiai įrašai turi būti žymimi kaip reklama, bei specialūs reikalavimai, keliami „Instagram Stories“ bei reklaminių įrašų, skleidžiamų socialiniuose tinkluose „Facebook“ bei „Youtube“ žymėjimui. Nepamirškite, jog reklaminis įrašas visais atvejais turi atitikti ir kitus Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme bei Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme nustatytus reikalavimus: reklama turi būti išsami, aiški ir neklaidinanti, ypatingas dėmesys reklamai vaikams (pvz., reklamoje vaikams nenaudojamas tiesioginis raginimas pirkti), neklaidinama dėl maisto, maisto papildų ir kosmetikos produktų savybių.

Už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 8 straipsnio (paslėptos reklamos skleidimas) pažeidimą komercinės veiklos subjektams gali būti skiriamas įspėjimas arba bauda iki 100 000 EUR, bet ne daugiau nei iki 3 procentų jų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tuo atveju, jei įstatymo pažeidimas padaromas pakartotinai per vienerius metus – gali būti skiriama bauda iki 6 procentų jų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne didesnė kaip 200 000 EUR. Tais atvejais, kai paslėptą reklamą skleidžia fizinis asmuo, už paslėptos reklamos skleidimą taikoma įstatymų nustatyta administracinė atsakomybė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 144 straipsnio 4 dalimi, už paslėptos reklamos skleidimą fiziniam asmeniui skiriama bauda nuo 140 iki 300 EUR, tuo atveju, jei pažeidimas padaromas pakartotinai – nuo 300 iki 560 EUR.

2019-07-01 įsigaliojo 2017 m. Europos Komisijos vadovaujamos Darbo grupės parengtas techninis dokumentas, kuriame numatyta, kad teiginiai apie kosmetikos gaminį turi būti objektyvūs, nežeminti ir nenuvertinti konkurentų, neturi klaidinti dėl teisėtai naudojamų sudedamųjų medžiagų. Tokie teiginiai, kaip: „Be…“, „sudėtyje nėra…“ – neleistini, kai klaidina, kai remiasi numanoma neigiama nuomone apie medžiagos ar medžiagų grupės saugumą. „Be…“, „sudėtyje nėra…“ – teiginiai leidžiami naudoti informavimo tikslais, siekiant vartotojui suteikti jam svarbią informaciją, lemiančią produkto pasirinkimą. Pavyzdžiui, leidžiamas teiginys „Be gyvūninės kilmės sudedamųjų medžiagų“, kuris galimai svarbus veganams, arba „Sudėtyje nėra alkoholio“ – ši informacija gali būti aktuali tiems, kurie, pavyzdžiui, ieško burnos skalavimo skysčio visai šeimai. Techninis dokumentas nustato ir tai, kad neturėtų būti naudojami teiginiai apie konkrečią produkto naudą, kai ši nauda yra tik minimalių teisinių reikalavimų laikymasis. Pvz., neturėtų būti naudojamas teiginys „nebandyta su gyvūnais“ ar jį iliustruojantis triušiuko ženklas, kadangi Europos Sąjungoje apskritai yra draudžiama prekiauti kosmetikos produktais, kurie yra testuoti su gyvūnais. Atitinkamai, teiginys „be parabenų“, atsižvelgiant į tai, kad parabenų yra įvairių ir sveikatai pakenkti gali tik kai kurie, nėra leistinas. Techniniame dokumente minima ir daugiau teiginių, kurie nuo 2019-07-01 neturėtų būti naudojami, pvz., „Šis produktas atitinka ES teisės aktus“ (visi produktai turi atitikti teisės aktų reikalavimus); „Nealergiškas, kadangi be konservantų“ (ne visi konservantai sukelia alergijas); „Sudėtyje nėra hidrochinono (ar kitos ES teritorijoje draudžiamos medžiagos)“ (draudžiamų medžiagų visais atvejais negali būti); „Sudėtyje nėra silikono“ (jei sudėtyje silikono yra); „Drėkina 24 valandas“ (jei drėkina trumpiau); „Sudėtyje yra medaus“ (jei sudėtyje yra tik medaus kvapo); „Be alergiją sukeliančių medžiagų“ (negalima 100 proc. garantuoti, jog produktas nesukels alergijos); „Be kvepalų“ (kai sudėtyje yra medžiagų, atliekančių kvepalų funkciją); „Senėjimą lėtinantis“ ir pan.

Tarnyba parengė atmintinę, kurioje susitemino svarbiausius reikalavimus ir patarimus, kuriuos privalo žinoti kiekvienas prekybą elektrotechnika vykdantis verslininkas. Atmintinėje pateikiamos svarbiausios pardavėjo pareigos, patarimai vykdant garantinius įsipareigojimus ir rengiant sutartis su vartotojais, aptarta svarbiausia informacija apie nuotolines sutartis, primenami reikalavimai reklamai, taip pat prekių ženklinimo ir saugos reikalavimai.

Taip, tokią vartotojo teisę numato teisės aktai. Civilinio kodekso 6.721 straipsnio 1 dalis numato, kad „Klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento“. Pažymėtina, kad paslaugos teikėjas neturi teisės reikalauti mokesčio už sutarties nutraukimą, tačiau gali reikalauti atlyginti protingas su paslaugos suteikimu susijusias išlaidas, kurias paslaugų teikėjas turi pagrįsti ir įrodyti. Taigi, vartotojas turi teisę bet kada nutraukti paslaugų teikimo sutartį ir atgauti pinigus už nesuteiktas paslaugas, tačiau vartotojas turi atlyginti su paslaugos suteikimu susijusias išlaidas.

• Civilinio kodekso 6.644 straipsnyje nustatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti.

• Rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui visą reikiamą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei darbui atlikti reikalingą laiką.
• Rangovas privalo atlikti sutartyje sulygtą darbą iš savo medžiagos, savo priemonėmis ir jėgomis, jeigu ko kita nenustato sutartis. Rangovas, atliekantis darbą iš savo medžiagos, atsako už blogą medžiagos kokybę.
• Užsakovas turi teisę bet kuriuo metu tikrinti darbų atlikimo eigą ir kokybę, nesikišdamas į rangovo ūkinę komercinę veiklą.
• Rangovui neatlikus ar netinkamai atlikus vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas savo teises gali ginti vienu šių būdų, t. y. pareikšti vieną iš numatytų reikalavimų: reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus; atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas; pasinaudoti numatytomis pirkėjo teisėmis. Pažymėtina, jog pagal teisės normas, jei rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti alternatyvių jo teisių gynimo būdų, o būtent, kad: darbas būtų atliktas iš naujo, išskyrus atvejus, kai darbo trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl užsakovo kaltės; kad būtų atitinkamai sumažinta darbų kaina; kad rangovas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų darbų trūkumus arba atlygintų užsakovo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties.

• Perdavimo-priėmimo aktas yra dokumentas, kuriame fiksuojamos statybos rangos sutarties įsipareigojimų įvykdymas arba neįvykdymas, t. y. atlikti darbai be trūkumų, su trūkumais ir pan. Pagal Civilinio kodekso 6.692 straipsnio, 6.694 straipsnio nuostatas, užsakovas privalo priimti rangovo perduodamus statybos darbus.
• Akivaizdžių trūkumų nenurodymas perdavimo-priėmimo akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, todėl vėliau jais remtis negalima. Civilinio kodekso 6.662 str. 3 d. nurodyta, kad užsakovo pareiga – atliktų darbų perdavimo-priėmimo akte nurodyti akivaizdžius trūkumus. Akivaizdžiais trūkumais laikomi tokie trūkumai, kuriuos galima nustatyti. Neakivaizdūs trūkumai yra tie, kurių nebuvo galima nustatyti normaliai priimant daiktą, bet išryškėjo vėliau tiek naudojant statinį, tiek dėl metų laikų.
• Nuo perdavimo-priėmimo akto pasirašymo perduotų darbų atsitiktinio darbų rezultato žuvimo ar sugedimo rizika pereina užsakovui.
• Užsakovas perduodamų darbų gali nepriimti tik Civiliniame kodekse nustatytais atvejais:

1. Kai rangovas pažeidžia viso darbi atlikimo galutinį terminą ir dėl termino praleidimo prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę (Civilinio kodekso 6.652 str. 4 d.);
2. Kai pagal įstatymą, sutartį ar darbų pobūdį privalomų bandymų ir kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami (Civilinio kodekso 6.694 str. 5 d.);
3. Kai nustatomi darbų rezultato trūkumai, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje numatytą paskirtį, o dėl šių trūkumų nei užsakovas, nei rangovas ar jo pasitelktas trečiasis asmuo negali pašalinti (Civilinio kodekso 6.694 str. 6 d.).

• Su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus. Statybos rangos sutartis yra atlygintinė sutartis. Užsakovas privalo sumokėti už atliktus darbus. Civilinio kodekso 6.687 straipsnyje numatyta, kad ,,užsakovas privalo apmokėti už statybos darbus statybos rangos sutartyje numatytais terminais ir tvarka“.
• Užsakovui neįvykdžius pareigos pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą, rangovas įgyja teisę jį pasirašyti vienašališkai. Teisė vienašališkai pasirašyti darbų perdavimo-priėmimo aktą įtvirtinta Civilinio kodekso 6.694 str. 4 d., kuris reglamentuoja, jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti šį aktą, jame daroma žyma apie atsisakymą ir aktą pasirašo kita šalis.
• Darbų perdavimo-priėmimo aktas žymi garantinio termino pradžią. Civilinio kodekso 6.666 str. 5 d. skelbia, kad tuo atveju, jeigu rangos sutartis nenustato ko kita, garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai darbų rezultatą priėmė arba turėjo priimti užsakovas. Civilinio kodekso 6.698 str. 2 d. reglamentuoja, kad garantiniai terminai pradedami skaičiuoti nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos.

Garantinis terminas gali būti skaičiuojamas tiek nuo perdavimo-priėmimo akto, tiek nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti, jeigu šalys taip susitarė statybos rangos sutartyje. Šalims nesutarus dėl garantinio termino pradžios, šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo perdavimo-priėmimo akto pasirašymo, nes būtent šiuo aktu statybos darbų rezultatas perduodamas užsakovui.

Išsamią informaciją apie reikalavimus gaminiams, jų saugai ir ženklinimui pagal gaminių rūšis galima rasti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos paruoštame Ne maisto produktų ir vartotojų teisių apsaugos srityse teisės aktais nustatytų reikalavimų teminiame sąvade. Sąvadą galite rasti šioje nuorodoje: http://vvtat.lt/administracine-informacija/ukio-subjektu-prieziura/savadas/340.

Galiojančiuose teisės aktuose įtvirtinta bendroji pardavėjo pareiga suteikti vartotojui būtiną, išsamią, teisingą, visapusišką ir neklaidinančią informacija, be kita ko, ir apie prekės naudojimą. Vartotojui pateikiamos informacijos (instrukcijos) būdas atitiktų įstatymų reikalavimus tokiu atveju, jeigu pateikiama informacija išpildytų patvarumo kriterijus (pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatas,  patvarioji laikmena – priemonė, kuri leidžia vartotojui ar pardavėjui, paslaugų teikėjui saugoti asmeniškai jam skirtą informaciją taip, kad informacija tam tikrą laiką būtų prieinama ir kad saugomą informaciją būtų galima atkurti nepakitusią (t. y. popieriuje surašyti (spausdinti) dokumentai, USB atmintinės, kompaktinių diskų įrenginiai (CD-ROM), skaitmeniniai vaizdo diskai (DVD), atminties kortelės arba standieji kompiuterių diskai, elektroniniai laiškai ir kitos priemonės). Be to, toks instrukcijos pateikimo būdas (siunčiant ją el. paštu) neturi sudaryti vartotojui papildomų sunkumų ja pasinaudoti (jeigu, pavyzdžiui, vartotojas nesinaudoja el. paštu arba turi ribotą prieigą prie el. pašto, instrukcija turėtų vartotojui būti įteikiama spausdinta popieriuje).

Taip pat atkreipiame, dėmesį, kad kilus ginčui dėl instrukcijos įteikimo fakto, pareiga įrodyti, kad garantija vartotojui buvo suteikta ir kad vartotojas apie garantijos sąlygas buvo tinkamai informuotas, tenka prekės pardavėjui.

Šie įrenginiai priskiriami slėginių įrenginių grupei. Vadovaujantis Slėginių įrenginių techninio reglamento (Suvestinė redakcija nuo 2016-07-19) 17 punktu, gamintojai, parengę šio Reglamento V skyriuje nurodytos slėginės įrangos ar agregatų techninius dokumentus, kaip nurodyta šio Reglamento 3 priede, privalo atlikti atitinkamą atitikties įvertinimo procedūrą pagal šio Reglamento IX skyriaus antrajame skirsnyje nustatytus reikalavimus arba pavesti ją atlikti. Jei, atlikus atitikties įvertinimo procedūrą pagal šio Reglamento IX skyriaus antrajame skirsnyje punktuose nustatytus reikalavimus, nustatoma, kad šio Reglamento V skyriuje nurodyta slėginė įranga ar agregatai atitinka šio Reglamento reikalavimus, gamintojas parengia Europos Sąjungos atitikties deklaraciją (toliau – ES atitikties deklaracija) ir pažymi gaminį CE ženklu.

Žymėjimas ir etiketės turinys.

Be CE žymėjimo, turi būti pateikiama ši informacija:

a) visų tipų slėginiams įrenginiams:

• gamintojo pavadinimas, adresas arba kitos gamintojo tapatybei nustatyti būtinos priemonės ir, jeigu reikia, Bendrijoje įsisteigusio gamintojo įgaliotojo atstovo pavadinimas ir adresas;
• pagaminimo metai;
• slėginio įrenginio identifikavimas pagal jo pobūdį, t.y. pagal tipą, seriją, arba jo partijos identifikavimą ir serijinį numerį;
• esminės didžiausios/mažiausios leidžiamosios ribos;

b) atsižvelgiant į slėginio įrenginio tipą, informacija, būtina jam saugiai įrengti, veikti arba naudoti ir prireikus aptarnauti ir taip pat periodiškai prižiūrėti:

• slėginio įrenginio tūris V, l;
• vardinis vamzdyno dydis DN;
•  taikytas bandymo slėgis, barais, ir data;
• saugos įtaiso nustatytas slėgis, barais;
• slėginio įrenginio našumas, kW;
• maitinimo šaltinio įtampa, V;
• numatomas naudojimas;
• užpildymo norma, kg/l;
• didžiausia užpildytos medžiagos masė, kg;
• tuščio slėginio įrenginio masė, kg;
• gaminio grupė;

c) jeigu reikia, prie slėginio įrenginio pritvirtinti įspėjimai, kuriais atkreipiamas dėmesys į netinkamą slėginio įrenginio naudojimo būdą, kurio, atsižvelgiant į esamą patirtį, gali būti imamasi.

CE žymėjimas ir privalomoji informacija turi būti pateikiami ant slėginio įrenginio arba stipriai prie jo pritvirtintoje duomenų lentelėje, išskyrus šias išimtis:

• jeigu taikytina, norint išvengti, kad pakartotinai nebūtų pažymimos atskiros dalys, pvz., vamzdyno detalės, kurios bus naudojamos tame pačiame agregate, gali būti remiamasi atitinkamais dokumentais. Ši procedūra taikoma CE žymėjimui ir šiame priede nurodytiems ženklams bei etiketėms;
• jeigu slėginis įrenginys yra pernelyg mažas, pvz., pagalbiniai įtaisai, (b) papunktyje nurodyta informacija gali būti pateikiama etiketėje, kuri pritvirtinama prie tokio slėginio įrenginio;
• gali būti pritvirtinama etiketė arba gali būti naudojamos kitos tinkamos priemonės, kai nurodoma užpildomos medžiagos masė, ir (c) papunktyje išvardyti įspėjimai, jeigu etiketėje įrašyti duomenys išliks įskaitomi atitinkamą laiko tarpą.

Naudojimo taisyklės

a) Kai slėginis įrenginys pateikiamas į rinką, su juo privalo būti pateikiami reikiami nurodymai naudotojui, kuriuose išdėstomi visi būtini duomenys dėl saugos, susiję su:

įrengimu ir atskirų slėginio įrenginio dalių surinkimu;

• pridavimu;
• naudojimu;
• naudotojo aptarnavimu ir tikrinimais.

b) Į taisykles privalo būti įtraukti duomenys, kurie pagal 3 skyriaus 3.3 punkto nuostatą yra įrašomi etiketėje ir tvirtinami prie slėginio įrenginio, išskyrus identifikavimą pagal serijinį numerį, kartu su taisyklėmis, jeigu reikia, pateikiant techninius dokumentus, brėžinius ir schemas, kad nurodytos taisyklės būtų visiškai suprantamos.

c) Jeigu taikytina, šiose taisyklėse taip pat privalo būti pagal 1 skyriaus 1.3 punkto nuostatą nurodomi pavojai, kurie kyla tuomet, kai įranga naudojama neteisingai, bei pagal 2 skyriaus 2.2.3 punkto nuostatą konkrečios projektavimo ypatybės.

Rinkai tiekiamų produktų, procesų ar paslaugų atitiktį nustatytiems reikalavimams vertina atitikties įvertinimo įstaigos, todėl svarbu užtikrinti, kad jos būtų kompetentingos atlikti šias funkcijas. Akredituotos atitikties įvertinimo įstaigos privalo turėti reikiamą techninę kompetenciją bei organizuoti savo veiklą vadovaujantis nešališkumo, objektyvumo ir skaidrumo principais. Nacionalinės akreditacijos įstaigos, pasiekusios Europos akreditacijos organizacijos Daugiašalių pripažinimo susitarimų signataro statusą, suteikta akreditacija reiškia, kad organizacija yra kompetentinga atlikti atitikties įvertinimo procedūras, kurioms yra akredituota. Produktų bandymai, atlikti patikimos ir nepriklausomos atitikties įvertinimo įstaigos (laboratorijos), sumažina produktų broko ar galimo atšaukimo iš rinkos riziką.

Nacionalinio akreditacijos biuro (toliau – biuras) strateginis tikslas – užtikrinti, kad akredituotų atitikties įvertinimo įstaigų – sertifikavimo ir kontrolės įstaigų, bandymų ir kalibravimo laboratorijų – veikla būtų pripažįstama tarptautiniu lygiu. Biuro misija – atlikti nacionalinės akreditacijos įstaigos funkcijas Lietuvoje. Biuras akredituoja bandymų, kalibravimo ir medicinos laboratorijas, kontrolės įstaigas, asmenų, produktų, vadybos sistemų sertifikavimo įstaigas, EMAS vertintojus bei atlieka jų veiklos priežiūrą. Biuras atlieka Geros laboratorinės praktikos principų laikymosi kontrolės institucijos funkcijas.

Visą informaciją apie Lietuvoje akredituotas laboratorijas (jų akreditacijos sritis) galite rasti Nacionalinio akreditacijos biuro internetiniame puslapyje adresu http://db.nab.lt/ais/accreditation.

2011 m. didžioji dauguma verslo priežiūros institucijų pasirašė Deklaraciją dėl pirmųjų verslo metų. Šiuo dokumentu priežiūros institucijos įsipareigojo pirmaisiais įmonės metais aktyviai teikti konsultacijas bei pagalbą, padedant laikytis teisės aktų, o ne skubėti skirti baudas.

Deklaracijoje institucijos įsipareigojo kiekvienai naują veiklą pradėjusiai įmonei netaikyti baudų ar veiklos ribojimų. Nustačius pažeidimų, pirmiausia nustatomas terminas jiems ištaisyti, kuris, atsižvelgus į aplinkybes, gali būti ir pratęsiamas. Baudos ar veiklos apribojimai taikomi tik išimtinais atvejais, kaip paskutinė priemonė, įvertinus, ar teisės aktų reikalavimų laikymasis negali būti užtikrintas kitais būdais. Deklaracija pasirašyta siekiant gerinti verslo aplinką, skatinti darbo vietų kūrimą ir išsaugojimą, mažinti administracinę naštą verslui.

Daugiau apie Deklaraciją ir Priežiūros institucijas, kurios taiko Deklaraciją dėl pirmųjų verslo metų galite rasti čia:  https://eimin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/verslo-aplinka/verslo-prieziuros-politika/deklaracija-del-pirmuju-verslo-metu.

Šie  gaminiai priskiriami statybos produktų grupei. Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – Statybos įstatymas) ir 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 305/2011, kuriuo nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos ir panaikinama Tarybos direktyva 89/106/EEB (OL 2011 L 88, p. 5^43) (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 305/2011), nustatyta, kad tiekiami rinkai statybos produktai turi turėti gamintojo išduotą eksploatacinių savybių deklaraciją, t. y. ir darniosios, ir nedarniosios sričių statybos produktams, tiekiamiems Lietuvos Respublikos rinkai, rengiamas dokumentas tokiu pačiu pavadinimu – eksploatacinių savybių deklaracija. Pirmuoju atveju tai darytina pagal Reglamentą (ES) Nr. 305/2011 ir jame nustatytą formą, antruoju atveju – pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.04:2015 „Statybos produktų, neturinčių darniųjų techninių specifikacijų, eksploatacinių savybių pastovumo vertinimas, tikrinimas ir deklaravimas. Bandymų laboratorijų ir sertifikavimo įstaigų paskyrimas. Nacionaliniai techniniai įvertinimai ir techninio vertinimo įstaigų paskyrimas ir paskelbimas“, patvirtintą Aplinkos ministro 2015 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. D1-901 (toliau – STR 1.01.04:2015), ir jame nustatytą formą. Eksploatacinių savybių deklaracijoje, be kitos informacijos, turi būti nurodyta statybos produktui taikoma techninė specifikacija ir statybos produkto eksploatacinių savybių pastovumo vertinimo ir tikrinimo sistema.

Kai statybos produktas sąraše nenurodytas ir jam nėra parengto darniojo standarto ar ETĮ, gamintojas pasirenka statybos produktui taikytiną techninę specifikaciją (jeigu kituose teisės aktuose nėra reikalavimo taikyti konkrečią techninę specifikaciją ar nenustatytos vertintinos statybos produkto esminės charakteristikos ar jų eksploatacinės savybės, bandymo metodai, sąlygojantys konkrečios techninės specifikacijos taikymą), kurioje privalo būti nurodytos visos su esminiais statinių reikalavimais susijusios esminės charakteristikos pagal naudojimo paskirtį, ir taiko techninėje specifikacijoje nurodytą eksploatacinių savybių pastovumo vertinimo ir tikrinimo sistemą, atitinkančią vieną iš STR 1.01.04:2015 nurodytų eksploatacinių savybių pastovumo vertinimo ir tikrinimo sistemų.

Jeigu eksploatacinių savybių pastovumo vertinimo ir tikrinimo sistema taikomoje techninėje specifikacijoje nenustatyta ar jos turinys tiksliai neatitinka vienos iš Reglamento (ES) Nr. 305/2011 V skyriuje nurodytų eksploatacinių savybių pastovumo vertinimo ir tikrinimo sistemų, gamintojas pasirenka vieną iš STR 1.01,04:2015 nurodytų eksploatacinių savybių pastovumo vertinimo ir tikrinimo sistemų.

Buityje ar laisvalaikio metu įvykus nelaimingam atsitikimui, kurio metu pakenkiama žmogaus sveikatai dėl produkto poveikio (gaminio, paslaugos), vartotojai prašomi apie tai pranešti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai.
Užpildytą pranešimą apie produktą ir su juo susijusį nelaimingą atsitikimą (pranešimo forma) Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai galima pateikti paštu (adresu Vilniaus g. 25, 01402 Vilnius), faksu (8 5) 279 14 66 ar elektroniniu paštu ([email protected]). Atsidaręs pranešimo ir su juo susijusio nelaimingo atsitikimo formą, vartotojas turėtų pažymėti labiausiai tinkantį variantą iš pateiktų pranešimo formoje bei įrašyti papildomą turimą informaciją apie produktą. 
Surinkus informaciją apie buityje ar laisvalaikio metu įvykusius nelaimingus atsitikimus, bus galima stebėti traumų rizikos kitimą, išanalizavus informaciją pasiūlyti prevencines priemones, siekiant užtikrinti dar didesnę produktų saugą.

Kilus įtarimų, ar rinkoje esanti medicinos priemonė yra saugi, vartotojai gali kreiptis konsultacijos į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba) adresu Jeruzalės g. 21, Vilnius 08420, arba tel. (8 5) 261 51 77, el. paštu [email protected].

Akreditavimo tarnyba savo interneto svetainės www.vaspvt.gov.lt skyriuje „Medicinos priemonės (prietaisai) (pagal ES direktyvas)“ pateikia daugiau informacijos apie medicinos priemonėms taikomus reikalavimus. Be to, šioje svetainėje skelbiama informacija apie rinkoje aptiktas nesaugias medicinos priemones. Šią informaciją galite rasti pagal nuorodą: http://www.vaspvt.gov.lt/node/115

Elektrotechnikos gaminiai privalomai turi būti paženklinti CE ženklu ant paties gaminio. CE ženklinimas turi atitikti nustatytus reikalavimus bei būti nemažesnis nei 5 mm dydžio. Jeigu nėra galimybių paženklinti elektrotechnikos gaminį 5 mm dydžio CE ženklu, leidžiama gaminį neženklinti, tačiau tuomet privaloma CE ženklą pateikti ant gaminio pakuotės. Prekės aprašyme pateikti CE ženklą nėra privaloma. Kiti įspėjamieji ženklai turi būti pateikti ant gaminio ir/ar gaminio pakuotės pagal panaudoto prekės gamyboje atitinkamo standarto reikalavimus. Prekės ženklinimą turi atlikti prekės gamintojas. Pardavėjo pareiga patikrinti, ar gamintojas tinkamai atliko prekės ženklinimą.

Prekių/gaminių ženklinimą CE ženklu nustato ES teisės aktai, kurie yra taikomi konkrečioms prekių grupėms. Internete CE ženklą nėra privaloma pateikti. Informaciją apie CE ženklinimą rasite https://europa.eu/youreurope/business/product-requirements/labels-markings/ce-marking/index_lt.htm

Gaminiams, kuriems yra taikomi energetinio ženklinimo reikalavimai, internetinėse parduotuvėse turi būti pateikiamos energetinės etiketės. Jos gali būti pateikiamos kaip nuotrauka arba kaip energetinės klasės ikonelė, tačiau yra reikalavimas, kad užvedus ant ikonelės pelės kursorių, vartotojas matytu visą gaminio energetinio ženklinimo etiketę.

Nurodyti pavojaus piktogramas ir signalinį žodį nėra privaloma, o rekomenduojama, kad vartotojas būtų įspėtas apie galimą pavojų.

Pateikiant pavojingas medžiagas jos skelbime/aprašyme turi būti nurodyta pavojaus klasė ir (arba) taikytinos pavojaus kategorijos, pvz. ūmus toksiškumas prarijus 3 kategorija.

Pateikiant pavojingus mišinius jo skelbime/aprašyme reikia nurodyti atitinkamas pavojingumo frazes, įskaitant papildomus pavojingumo teiginius, pvz. H314 Smarkiai nudegina odą ir pažeidžia akis.

Ženklas „duži“ ant gaminio pakuotės priklauso nuo gaminio savybių. Pardavėjas privalo informuoti pirkėją apie prekės transportavimo/sandėliavimo reikalavimus. Pagal Civilinio kodekso 6.228(7) straipsnio (Vartotojų teisė į informaciją, kai sudaromos nuotolinės sutartys ir ne prekybos patalpose sudaromos sutartys) 5 dalies nuostatą, pareiga įrodyti, kad pagal šį straipsnį informacija yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui.

Jei minima informacija nesuteikta, tai remiantis Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 10 dalimi, pardavėjas, nesudaręs galimybės pirkėjui gauti atitinkamą informaciją apie daiktus, atsako už daiktų trūkumus, atsiradusius po daiktų perdavimo pirkėjui, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl to, kad jis neturėjo atitinkamos informacijos.

Jei minima informacija suteikta ir jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje nenumatyta kitaip, daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo rizika pereina vartotojui nuo to momento, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo momentą.

Pakuotėms yra taikomos Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 5 str. (Pakuočių ženklinimas) 4 d. nustato, kad ant gaminio pakuotės turi būti nurodytas gaminio importuotojas ir (ar) gamintojas. Kiti ženklai ant gaminio pakuotės priklauso nuo gaminio savybių ir gali būti pateikiami piktogramomis. Kai pakuotė nėra gaminio dalis, bet gaminys skirtas Lietuvos rinkai, Tarnybos nuomone, ženklinimas lietuvių kalba turi būti atliekamas, jeigu yra galimas pavojus, susijęs su gaminio transportavimu arba sandėliavimu.

Tarnyba parengė atmintinę, kurioje susitemino svarbiausius reikalavimus ir patarimus, kuriuos privalo žinoti kiekvienas prekybą elektrotechnika vykdantis verslininkas. Atmintinėje pateikiamos svarbiausios pardavėjo pareigos, patarimai vykdant garantinius įsipareigojimus ir rengiant sutartis su vartotojais, aptarta svarbiausia informacija apie nuotolines sutartis, primenami reikalavimai reklamai, taip pat prekių ženklinimo ir saugos reikalavimai.

2011 m. didžioji dauguma verslo priežiūros institucijų pasirašė Deklaraciją dėl pirmųjų verslo metų. Šiuo dokumentu priežiūros institucijos įsipareigojo pirmaisiais įmonės metais aktyviai teikti konsultacijas bei pagalbą, padedant laikytis teisės aktų, o ne skubėti skirti baudas.

Deklaracijoje institucijos įsipareigojo kiekvienai naują veiklą pradėjusiai įmonei netaikyti baudų ar veiklos ribojimų. Nustačius pažeidimų, pirmiausia nustatomas terminas jiems ištaisyti, kuris, atsižvelgus į aplinkybes, gali būti ir pratęsiamas. Baudos ar veiklos apribojimai taikomi tik išimtinais atvejais, kaip paskutinė priemonė, įvertinus, ar teisės aktų reikalavimų laikymasis negali būti užtikrintas kitais būdais. Deklaracija pasirašyta siekiant gerinti verslo aplinką, skatinti darbo vietų kūrimą ir išsaugojimą, mažinti administracinę naštą verslui.

Daugiau apie Deklaraciją ir Priežiūros institucijas, kurios taiko Deklaraciją dėl pirmųjų verslo metų galite rasti čia:  https://eimin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/verslo-aplinka/verslo-prieziuros-politika/deklaracija-del-pirmuju-verslo-metu.

Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitam asmeniui. Šio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), tačiau turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, žalą padariusio asmens kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniai).

Prekybos centre sudaužyta prekė sukelia deliktinę atsakomybę, kurią reglamentuoja Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalis: „Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais .“ Pagal Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalį, žalą, padarytą asmeniui, turtui privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą.

Taigi, jei prekė sudužo dėl pirkėjo kaltės, pirkėjas turi už ją sumokėti. Tokio nuostolio apmokėjimo suma nustatoma pagal žalos dydį, t. y., pardavėjas turėtų pateikti prekės įsigijimo sąskaitą–faktūrą ir tiksliai įrodyti nuostolių dydį. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis.).

Pažymėtina, kad pardavėjas turi užtikrinti, kad prekės būtų išdėstytos tinkamai ir nekeltų pavojaus žmonių sveikatai. Dėl pardavėjo netinkamų veiksmų (netinkamo prekių išdėstymo ir pan.) padarytos žalos pirkėjas atlyginti neprivalo.

Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga (įskaitant liftą). Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.

Pažymėtina, kad bendrojo naudojimo objektai nurodomi konkretaus daugiabučio namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų apraše. Jame nurodoma bendrojo naudojimo objekto rūšis, paskirtis, požymiai, buvimo vieta, su objektu susiję butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai ir kiti objektą charakterizuojantys duomenys (Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – Bendrijų įstatymas) 2 straipsnio 3 dalis). Kaip nustatyta Bendrijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 8 punkte, už bendrojo naudojimo objektų aprašo sudarymą ir tvarkymą atsako bendrijos pirmininkas. Bendrojo naudojimo objektų aprašą svarsto ir visuotiniam susirinkimui (įgaliotinių susirinkimui) tvirtinti teikia bendrijos valdyba (Bendrijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 10 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Bendrijų įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi bendrijos narių ir bendrijos valdymo ar kitų organų (jų narių) ginčai perduodami nagrinėti bendrijos ginčų nagrinėjimo komisijai arba ginčus nagrinėjančiam asmeniui, kai tokia komisija sudaroma arba toks asmuo renkamas Bendrijų įstatyme nustatyta tvarka. Šių ginčų nagrinėjimo ir ginčų nagrinėjimo komisijos sudarymo arba ginčus nagrinėjančio asmens skyrimo tvarka nustatoma bendrijos įstatuose. Tais atvejais, kai ginčo nepavyksta išspręsti taikiai Bendrijų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka arba jeigu ginčo šalys nevykdo ginčų nagrinėjimo komisijos arba ginčus nagrinėjančio asmens pasiūlymo dėl ginčo sprendimo, ginčai tarp bendrijos narių ir bendrijos valdymo ar kitų organų (jų narių) nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (Bendrijų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nepavykus išspręsti ginčo bendrijoje dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų aprašo, kuriame nurodyti su bendrojo naudojimo objektu (liftu ar kitu objektu) susiję butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai, patikslinimo, kiekvienas buto ar kitos patalpos savininkas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 dalies 19 punkte nustatyta, kad „Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis.“ Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228(1) straipsniu, „Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui (fiziniam asmeniui, veikiančiam su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais) prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą.“ Taigi, vadovaujantis minėta įstatymine nuostata, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės – komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugasteikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais).

Rangos sutartis tarp sodininkų bendrijos ir rangovo buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, iš kurių nei viena sutarties šalis nėra fizinis asmuo – vartotojas, įsigyjantis prekes ir paslaugas savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Sodininkų bendrija turi teisę verstis ūkine komercine veikla, ne bendrijos nariams kaip vartotojams tiekti centralizuotą požeminį ir vasaros sezono vandenį, kaip matyti iš informacijos sodininkų bendrijos interneto svetainėje. Atsižvelgiant į paminėta, tarp rangovo ir sodininkų bendrijos susiklostę teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip vartojimo teisiniai santykiai, todėl Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nėra teisės aktų įgaliota nagrinėti tokio pobūdžio ginčų kaip ginčų tarp dviejų juridinių asmenų ir priimti sprendimo dėl trūkumų pašalinimo neatlygintinai ar išlaidas jiems pašalinti atlyginimo. Pažymime, kad vadovaudamasi Civilinio kodekso 1.138 straipsniu sodininkų bendrija savo pažeistas teises gali ginti bendrosios kompetencijos teisme.